Primena kryžius

Iš Molėtų rajono į Pravieniškes atvykusi garbaus amžiaus sulaukusi Jadvyga Jesevičienė palinko prie nedideliame skverelyje jos pačios pasodinto vardinio raudonojo buko. Dabar jis kruviną tragediją menančia spalva lapoja prie kryžiaus Pravieniškių žudynėms atminti. Čia veikusiame Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje, sovietai 1941 m. birželio 26-ąją nužudė šimtus žmonių, tarp kurių buvo ir nėščia Jadvygos mama, 13 metų sesutė ir patėvis.

1942 m. Studijų biuro leidinyje "Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai" rašoma, kad prieš sovietams okupuojant Lietuvą, apie 30 km nuo Kauno nutolusiose Pravieniškėse veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius – priverčiamųjų darbų stovykla, kurią sudarė 17 įvairaus dydžio ir paskirties pastatų. Rašoma apie kalėjimo teritorijoje, per kelis metrus nuo spygliuotos tvoros, supiltą ilgą ir platų kapą, ant jo pastatytą kryžių, kuris liudijo, kad 1941 m. birželio 26 d. bolševikai (taip įvardijama "Lietuvių archyve") nužudė kelis šimtus kalinių.

Kaip sakė šiomis dienomis Pravieniškėse surengtame žudynių paminėjime Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių skyriaus kultūrinių veiklų organizatorė ir koordinatorė Aušra Radzevičienė, kalėjime žudynių metu buvo kalinta apie 450 kalinių: darbininkų, apkaltintų sabotažu, ūkininkų, negalėjusių pristatyti grobuoniškų pyliavų, politinių kalinių, valdininkų, inteligentijos atstovų, kažką neigiamo pasakusių apie sovietų valdžią. Visi jie sunkiai dirbo, kasdami durpes. Gyvenimo sąlygos čia buvo nepakenčiamos. Kai prasidėjo karas tarp Vokietijos ir SSRS, o vokiečiai pajudėjo Rumšiškių bei Pravieniškių link, kalėjimo valdžia nieko neišleido iš barakų, patrigubino sargybą. Buvo įsakyta – be įspėjimo šauti į kiekvieną galvą, iškištą pro barako langą ar duris.

Išliko gyvų po lavonais

Birželio 26-ąją, ketvirtadienį, frontui priartėjus prie Pravieniškių miško, kalinius apėmė klaiki baimė, tačiau kalėjimo administracija nereagavo į prašymą juos paleisti. Prasidėjus kariniams veiksmams, stovyklos kieme pasirodė sovietų šarvuotis ir raudonarmiečių būrys, kuris apsupo barakus su kaliniais.

Pirmiausiai išvarė moteris su vaikais ir prie barakų buvusio daržo sušaudė. Paskui atėjo 21 stovyklos prižiūrėtojo eilė – juos visus nuginklavo ir sušaudė už daržo, prie miškelio. Be to, buvo nužudytos stovykloje dirbusių tarnautojų žmonos ir moterys tarnautojos. Kai jos buvo šaudomos, raudonarmiečiai varė iš barakų iškeltomis rankomis kitus kalinius į kiemą. Iš pradžių raudonarmiečiai atėmė viską, ką rado vertingesnio kalinių kišenėse, o paskui juos sušaudė iš kulkosvaidžių ir automatinių šautuvų. Į pragarišką garsų kakafoniją susiliejo automatinių ginklų tratėjimas, sužeistųjų dejonės, šlykštūs raudonarmiečių keiksmai. Rodančius gyvybės ženklus kalinius pribaigė durtuvais, rankinėmis granatomis, kurias mėtė į pradalgėmis išguldytus lavonus. Be pertraukos buvo šaudoma apie 15–20 min.

Atlikę šį juodą darbą, raudonarmiečiai skubiai išsinešdino, palikę žudynių vietoje vieną raudonarmietį mongolą, kuris turėjo pribaigti bet kurį dar gyvą išlikusį toje kruvinoje mėsmalėje žmogų. Tokių atsirado… Išliko gyvi tik tie, kurie, gulėdami po lavonais, nerodė jokių gyvybės ženklų. Vakare mongolas pats pasišalino iš žudynių vietos. Likusieji gyvi, nors ir sužeisti, išlindo iš po lavonų ir slėpėsi apylinkėse. Miške jiems slėptis buvo pavojinga, nes ten siautė raudonarmiečių gaujos.

Valdžiai istorija nerūpi

Tik šeštadienį, birželio 28-ąją, iš Kauno galėjo atvažiuoti greitoji medicinos pagalba ir kalinių artimieji padėti sunkiai sužeistiesiems. Jų gydymu rūpinosi Lietuvos Raudonasis Kryžius.

Raudonojo teroro aukos Pravieniškėse buvo palaidotos paskubomis, labai netvarkingai – tai liudijo išlikęs gyvas po žudynių Kazys Gailius, kalėjęs Pravieniškių stovykloje už sovietų valdžios šmeižtą. Vėliau šis bendras aukų kapas ne kartą buvo atkasamas, ieškant artimųjų palaikų. Tiesa, speciali komisija mėgino nustatyti, kiek kalinių toje duobėje užkasta ir kas jie, tačiau ne visi buvo atpažinti. Todėl iki šių dienų nežinomas tikslus nužudytųjų skaičius ir pavardės.

Jadvyga Jesevičienė, kurios patėvis Lietuvos kariuomenės savanoris, Pravieniškių kalėjimo buhalteris Kazimieras Budrys, jo žmona Elena ir trylikametė Jadvygos sesuo žuvo skerdynių metu, prieš kelis metus kreipėsi į Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją, prašydama įkurti Pravieniškių pataisos namuose ekspoziciją, skirtą čia 1941 m. birželio 26-ąją įvykusiai tragedijai atminti, tačiau viskas baigėsi tik mandagiais laiškais ir pažadais.

Manoma, kad egzekucijos Pravieniškėse metu žuvo nuo 250 iki 450 žmonių.

Žuvusių kalėjimo darbuotojų atminimas nerūpi šiuolaikiniams Pravieniškių pataisos namams, o Teisingumo ministeriją, į kurią kreipėsi J.Jesevičienė, prašydama aukų atminimą įamžinti bent raudonųjų bukų alėja, neranda tam nei laiko, nei lėšų, o svarbiausia, matyt, – noro.

Prarado šeimą

J.Jesevičienė šią savaitę sutiko su dienraščiu pasidalyti savo prisiminimais

– Kaip atsitiko, kad jūsų lemtingą dieną nebuvo Pravieniškėse?

– Sovietų okupacijos pradžioje mamai tebuvo 30. Taip jau atsitiko, kad ji su vyru ir dviem dukrelėmis apsigyveno Pravieniškėse, o aš, būdama jau paaugusi, su dar viena sese likau gyventi pas močiutę Tauragėje iki šeima įsikurs Pravieniškėse. Išlydėdamos šeimą į autobusų stotį, nežinojome, kad išsiskiriame amžinai.

Prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje, vis bėgiojau prie traukinio – gal mama parvažiuoja… Tačiau iš nugirsto mamos sesers Onutės pokalbio su kaimyne sužinojau, kad mamos jau nebėra… Prabėgus mėnesiui nuo karo pradžios mudvi su močiute atvažiavome į Pravieniškes. Čia pas mūsų šeimos kaimynus sužinojome, kad mamai iki gimdymo buvo likusi vos savaitė. Aplankėme didžiulį supiltą kalėjimo teritorijoje kapą, buvusį tarp dviejų pastatų. Močiutė išmatavo tą duobę žingsniais: ilgis – 24 žingsniai, plotis – 4 žingsniai. Mus atlydėjusi moteris nuvedė į vieną kažkurio administracinio kalėjimo pastato kambarį, kur medinių grindų plyšiuose dar buvo matyti kraujo pėdsakai. Ant sienos pastebėjau riebaluotą dėmę, prilipusių juodų mamos plaukų. Laidojusieji mamą į bendrą kapą vėliau man pasakojo, kad raudonarmiečio kulka pataikė į mamos kaklą, kuri išėjo per priešingos veido pusės smilkinį – ant kambario sienos mačiau mamos smegenų likučių riebaluotą dėmę.

– Kraupūs vaizdai...

– Moteris sakė, kad mama nešėsi ant rankų trejų metukų dukrytę Janytę. Kulka jos nepalietė – Janytė liko gyva ir visą naktį praleido prie mirusios mamos. O ant grindų voliojosi nesprogusi rankinė granata. Kita Jadvygos sesutė, trylikametė Elytė, prašė palikto kalėjime raudonarmiečio mongolo paleisti ją, bet jis durtuvu prarėžė jos pilvuką, ir Elytė su besiverčiančiais laukan vidaus organais netrukus mirė. Šeimos galva, Kazimieras Budrys, buvo nušautas, kai mėgino pabėgti iš žudynių vietos.

Moteris, aprodžiusi šeimos Golgotą, sakė, kad mama buvo paruošusi pietus ir išėjo su dukrelėmis pas vyrą, į stovyklą, kur ir žuvo. Beje, K.Budrys buvo puikus patėvis – jis vedė mano mamą su keturiomis dukrelėmis, buvo jai labai geras. Mama taip ir nespėjo pagimdyti mums broliuko ar dar vienos sesutės – vaisius žuvo jos įsčiose savaitę iki gimimo.

Buvo suplanuota

"Birželio 26-osios popietė buvo karšta", – prieš 12 metų "Kauno dienai" pasakojo Pravieniškėse gyvenusi Danutė Kepežinskienė, kurios seneliai po žudynių buvo priglaudę trejų metukų Budrių Janytę. Danutei tada buvo vienuolika.

Pasak D.Kepežinskienės, kalėjimas buvo maždaug už pusantro kilometro nuo geležinkelio, miške. Šalia kalėjimo gyvenęs Jonas Vilčinskas jai pasakojęs, kad tą popietę iš miško staiga išniro sunkvežimis su rusų kareiviais. Raudonarmiečiai greitai apsupo kalėjimą, tuojau pradėjo šaudyti. Šaudė visus, buvusius toje teritorijoje. Atrodo, šios žudynės buvo suplanuotos. Mat sovietų rankose buvusio kalėjimo vadovybė išvakarėse įsakė tarnautojų šeimos nariams prisistatyti su maistu. Tai nieko nenustebino, nes visi žinojo, kad kaliniai badauja. Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus bei jų šeimų narius. Beje, čia žuvo Raudondvario parapijos kunigo Alfonso Bulotos artimieji.

Manoma, kad egzekucijos Pravieniškėse metu žuvo nuo 250 iki 450 žmonių. Į broliškos kapavietės Pravieniškėse smėlį buvo įkalta 213 medinių kryžių, dar apie 80 skerdynių aukų palaidota Rumšiškėse. Ne vienas išlikęs gyvas žudynių liudininkas bei vietinis gyventojas savo prisiminimuose teigė, kad egzekucijos aktyvistas buvo Pravieniškėse kalėjęs ir prasidėjus karui paleistas leitenantas V.Kiseliovas.

Byla nebaigta

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Janina Karosevičiūtė yra pastebėjusi, kad 1942 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengtos tapybos kūrinių ir nuotraukų parodos "Raudonasis teroras Lietuvoje". Vokiečiams rūpėjo viešai parodyti visuomenei karo priešininkų nusikaltimus. Pravieniškių skerdynėms skirtoje parodos dalyje buvo nužudytos Elenos Budrienės nuotrauka – tai byloja išlikęs parodos katalogas. Visa ši ekspozicija sovietmečiu dingo be pėdsakų, bet E.Budrienės nuotrauka 1970 m. pateko į JAV išleistą knygą "Know your enemy – communism" ("Pažink savo priešą – komunizmą"). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ši knyga pasiekė E.Budrienės dukrą J.Jesevičienę.

Pažymėtina, kad anuometinio vyriausiojo Lietuvos saugumiečio Piotro Gladkovo ataskaitose nėra jokių duomenų apie skerdynes Pravieniškėse Sovietinėje Lietuvoje, paraginus Persitvarkymo Sąjūdžiui bei po rašinių spaudoje, 1988 m. buvo sudaryta Vyriausybinė komisija 1941 m. įvykių aplinkybėms tirti. Deja, skerdynių Pravieniškėse kaltininkai iki šiol nenustatyti, bet byla nenutraukta.

Sovietų principas

Anot istoriko Algirdo Jakubčionio, kurio giminaitis irgi buvo nužudytas Pravieniškėse, politinių kalinių žudynės Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22-ąją ir tęsėsi penkias paras. Buvo surengta apie 40 grupinių skerdynių. Nužudyta apie tūkstantį politinių kalinių, neskaičiuojant tų, kurie buvo išvežti į Rusiją ir ten sunaikinti.

Garsiausios ir žiauriausios politinių kalinių žudynės įvyko 1941 m. birželį Rainiuose bei Panevėžyje. Žudynės Pravieniškių kalėjime skyrėsi nuo kitų ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad čia buvo žudomi ne tik politiniai kaliniai, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai, duoklių nesumokėję valstiečiai, sabotažu apkaltinti darbininkai ir inteligentai. Už trijų eilių spygliuotos tvoros kalėjo ir dirbo beveik pusė tūkstančio žmonių, tarp kurių buvo ir 80 internuotų lenkų bei kelios dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Beje, prasidėjus karui, raudonarmiečiai buvo paleisti, aprengti, apginkluoti ir išvežti. Po kelių dienų jie grįžo į kalėjimą su nenustatyto karinio dalinio kareiviais.

Skerdynės Pravieniškėse byloja apie tai, kad anuomet sovietai vadovavosi principu: jei neįmanoma suimtųjų išvežti, juos reikia sunaikinti. Tai patvirtina, ir tą pačią birželio 26-ąją vykusios 2000 belaisvių skerdynės Cagelnės miške prie Červenės – NKVD tai padarė supratusi, kad nebespės suimtųjų varyti toliau.