Tai, kad dauguma Lietuvos miestuose važinėjančių viešojo transporto priemonių yra senesnės kaip 10 metų, – savivaldybių neūkiškumo padarinys. Taip teigia bendrovės „Altas komercinis transportas“ generalinis direktorius Edvardas Radzevičius. Jo nuomone, suteikus keleiviams kokybišką paslaugą, atnaujinus autobusus, būtų išspręstos ir spūsčių problemos.

Šalies savivaldybėms iki 2020 m. Europos Sąjunga skiria daugiau kaip 44 mln. eurų paramą. Už šią sumą bus įsigyta bent 120 naujų elektra varomų arba hibridinių miesto autobusų. Anot E. Radzevčiaus, bet koks transporto priemonių atnaujinimas, kaip rodo praktika, paskatina žmones dažniau naudotis viešuoju miestų transportu.

– Tendencija, kad kažkas keičiasi ar bent jau bandoma keisti, pastaruoju metu juntama. Žinoma, po paskutinių savivaldų rinkimų pastebima, kad naujieji merai imasi veiksmų, prijungia ir specialistus. Manau, kad tai neūkiškumo ir nesugebėjimo valdyti atitinkamą veiklą pasekmė.

– Yra puikių pavyzdžių, kaip vienos savivaldybės puikiai tvarkosi, o kitos atsilieka. Manau, kad [...] nemažai, nors ir keista, kišasi politikai – viešojo transporto klausimas labai politizuotas. Manau, politikai – ne patys geriausi patarėjai. Ūkiškumas, ūkiškumas ir dar kartą ūkiškumas galėtų šią problemą išspręsti. Yra puikių pavyzdžių. Privatusis verslas puikiai tvarkosi su nauja technika, sugeba nusipirkti, eksploatuoti ir išlaikyti aukštą kokybę.

– Vežėjų asociacijos „Linava“ duomenimis, skaičiuojama, kad jų asociacijai priklausančių įmonių parkų 74 proc. sudaro senesni nei 10 metų autobusai, 5–10 metų senumo autobusų yra maždaug 9 proc., naujesnių kaip 5 metų – 17 proc. Prasta padėtis Vilniuje – net 81 proc. autobusų jau yra sulaukę 10 metų. Kaune tokių transporto priemonių – 78 proc. Ar brangūs didieji miestų autobusai? Ar juos galima keisti mažesniais, pigesniais autobusais?

– Negaliu atsakyti į bendros infrastruktūros ir bendros viešojo transporto sistemos klausimus, nes tai labai platūs klausimai, reikalinga specialistų analizė.

Natūralu, kad autobusai yra įvairų dydžių ir jų reikia miestams. Yra bendrieji linijiniai, stambieji autobusai, kurie važinėja didžiosiomis gatvėmis, esant didiesiems srautams, yra privežamieji maršrutai, kurie reikalingi gyvenvietėse, labiau nutolusiose nuo miesto centrų. Transporto priemonių yra įvairių.

Kalbant apie Vilniaus miestą, kiek girdėjome, bandoma kažką keisti pasikeitimų. (Lyg ir yra atsiradęs naujas vadovas.) Manau, kad miesto valdžia supranta miesto transporto problemą ir imasi priemonių. Situacija turėtų keistis. Nėra skirtumo, ar didelį, ar mažą autobusą įmonė eksploatuoja. Bet kokiu atveju turi būti platus požiūris į kaštų, transporto valdymą. Negalėčiau pasakyti, kad mažieji autobusai išspręs problemas. Turėtų būti žiūrima plačiai.

– Naujos transporto priemonės keleiviams – patogumas, saugumas. Verslo požiūriu, ar tai padeda mažinti bilieto kainą, ar priešingai – didina įmonių sąnaudas?

– Viskas priklauso nuo to, kas lemia sąnaudas: ar įsigyjama naujų transporto priemonių, ar remontuojami seni autobusai ir išlaikomi didžiuliai garažai, angarai, yra daug remonto darbuotojų. Negaliu pasakyti, kad naujų automobilių įsigijimas stipriai sumažintų sąnaudas. Bet kokiu atveju manau, kad būtinas ūkiškas ir bendras požiūris, jog reikia skaičiuoti visas sąnaudas, ne tik automobilio, bet viso ūkio išlaikymo. Prioritetą teikčiau naujų automobilių išlaikymui, o ne senų automobilių remontui.

– Savivaldybės dotuoja vežimo tarifą, teikdamos socialinę paslaugą. [...] Ar tai sukuria nereikalingą konkurenciją ir nebelieka pinigų investicijoms į naujas transporto priemones?

– Galbūt šis klausimas skirtas ne visai man, nes dotacijos reikalingos – yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Aš būčiau už tai, kad konkurencija ir darbo principai būtų vienodi tiek savivaldos, tiek privačiam vežėjui, nes būtent konkurencija sukuria geras sąlygas gauti gerą produktą ir gerą paslaugą. Manau, kad turi išlikti stipriausi ir geriausiai prisitaikę prie esamų konkurencijos sąlygų. Tokiu būdu laimės visi.

– Bendraujate su daug užsakovų. Tarp jų – įmonėmis, investuojančiomis į naujas transporto priemones. Kurių savivaldybių  autobusų parkų valdymas galėtų būti gero ūkiškumo pavyzdys?

– Imponuoja tai, kaip tvarkosi Klaipėdos miestas. Taip pat neblogai tvarkosi Alytus, Marijampolė. Žinoma, didieji miestai galbūt susiduria su didesniais iššūkiais. Pasikartosiu, politikai neretai bando daryti įtaką šiai sričiai. Vis dėlto mažesniuose miesteliuose tvarkytis paprasčiau.

– Druskininkai sako, kad, atnaujinę autobusų parką, jie susigrąžino 12 proc. keleivių. Geležinkeliai, atnaujinę transporto priemones, taip pat augina keleivių skaičių. Ar galima tikėtis, kad viešasis transportas taps konkurencingas, jeigu į jį bus investuojama?

– Vienareikšmiškai. Druskininkuose tvarkosi privati „Kautros“ bendrovė. Tai puikus pavyzdys, kaip įmonė investuoja dideles lėšas ir plėtoja verslą: mato galimybę dirbti, uždirbti ir suteikia aukštos kokybės paslaugą. Natūralu, kad klientai tai vertina ir jų skaičius auga.

Puikus pavyzdys buvo ir Estijoje, kai Talino miestas sugalvojo viešojo vežimo paslaugas teikti nemokamai. Keleivių skaičius nepadidėjo, nes transportas nebuvo pritaikytas, atnaujintas, nebuvo reikiamos kokybės. Keleivis visada turi galimybę rinktis ir visada rinksis tai, kas bus gana aukštos kokybės, saugu ir komfortiška. Kai vežėjai ir savivalda tai supras ir stengsis teikti tokią paslaugą, bus išspręstos ir spūsčių problemos miestuose, ir kiti klausimai.