– Kada tėvai emigrantai atsiduria ant pasirinkimo slenksčio – grįžti ar likti?

– Statistika rodo, kad dažniausiai grįžta jaunos šeimos, priklausančios 25–35 metų amžiaus grupei. Ant pasirinkimo slenksčio jie atsiduria, kai vaikai sulaukia mokyklinio amžiaus ir jiems reikia pradėti lankyti mokyklą. Kuo ilgiau žmonės išgyvenę svetur, tuo rečiau nutaria krautis lagaminus namo. Tai natūralu, nes tuomet atsiranda ir kalbos barjeras, ir būna sunkiau integruotis. Tad po 16–17 metų gyvenimo užsienyje grįžtančiųjų kreivė smarkiai krenta žemyn.  

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Po skaičiais slepiasi žmonės, kokios jų istorijos įsiminė labiausiai?

– Situacijų ir istorijų yra visokių. Pirma, kuri šovė į galvą, kai grįžo lietuvis namo po aštuoniolikos svetur praleistų metų. Gintaras Jungtinėje Karalystėje buvo lietuvių bendruomenės pirmininku. Šios kategorijos žmonių, kaip minėjau, grįžta  į tėvynę mažiausiai.

– Ar tiesa, kad emigrantai pamilę mūsų šalies regionus, ten statosi namus. Ar vis dėlto didesnė jų dalis renkasi gyventi didmiesčiuose?

– Dažniausiai grįžta į savo gimtąsias vietas, ten, iš kur patys yra kilę. Turime ir į Kaišiadorius, ir į Marijampolę grįžusių. Tikrai emigrantai mielai renkasi įvairiausius šalies kampelius, nebūtinai tik Kauną, Vilnių ar Klaipėdą.

Ir dar labai svarbu, ko dažnai nežino išvykę lietuviai, kad grįžtantiems yra skiriamas papildomas ugdymo krepšelis.

 

– Kokios yra paskatinimo priemonės sugrįžti?

– Yra įvairių paskatų. Vaiko gerovei Lietuvoje pastaruoju metu iš tiesų skiriamas didelis dėmesys. Pradedant nuo darbo kodekso liberalizavimo ir baigiant kitomis skatinančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, grįžę į tėvynę tėvai turi daugiau laisvadienių. Taip pat didesnis dėmesys skiriamas daugiavaikėms šeimoms. Pastarieji turi netgi dvi papildomas laisvas dienas per mėnesį, ir atostogos padvigubėja. O kur dar nemokamas maitinimas pradinukams. Galų gale – galimybė greičiau gauti vietą darželyje. Taip, Vilniuje situacija sudėtingesnė, bet tai tikrai neatspindi visos Lietuvos. Regione patekti į darželį ar į mokyklą yra gerokai lengviau. Ir dar labai svarbu, ko dažnai nežino išvykę lietuviai, kad grįžtantiems yra skiriamas papildomas ugdymo krepšelis. Tai reiškia, kad iš užsienio grįžęs vaikas gali papildomai gauti lietuvių kalbos pamokas. Jam galima sukurti individualų mokymosi planą. Mes turime tokių realių istorijų, kai grįžo iš Vokietijos į Šiaulius. Kadangi jam nereikia vokiečių kalbos, papildomai jis lanko lietuvių kalbos pamokas.

– Ko labiausiai baiminasi grįžusieji? Gal didžiausias iššūkis vaikams – kalbos barjeras?

– Taip, kai mes kalbamės su mokytojais, pasirodo, didžiausias barjeras – būtent lietuvių kalba. Todėl mes visada sakome, kad nuo tos akimirkos, kai priėmėte sprendimą grįžti, būtinai pradėkite su vaikais kalbėti lietuviškai. Tai yra pirmas žingsnis. Antras – lituanistinė mokykla. Ir dar vienas labai svarbus žingsnis – pradėti domėtis ir ruošti vaiką. Reikėtų paskambinti į to miesto, į kurį grįžtama, savivaldybės švietimo skyrių. Pasiteirauti, kokia situacija, ar yra vietų darželiuose, mokyklose, nuo kada gali priimti. Taip pat – emociškai ruošti vaiką, kalbėtis, kad bus tam tikrų pokyčių. Kai kurie, susisiekę su būsima vaiko mokykla, iš anksto pradeda nuotolinį ugdymą.  Vaikams parodoma mokykla, jo bendraklasiai, supažindinami su vertinimo sistema. Ir mūsų mokytojai pripažįsta, kad Lietuvoje mokytis yra sunkiau nei užsienyje. Tačiau mes visada tėvams sakome, kad neverta vaikytis silpnesnės ugdymo sistemos, o reikia žiūrėti į stipresnes.