Dovanokime mylintį buvimą šalia

Velykos – tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo, taip pat tikėjimo, vilties ir meilės šventė. Pasiruošimo svarbioms mūsų gyvenimo šventėms patirties turime kiekvienas. Tai ir gimtadieniai, jubiliejai, vestuvės. Kuo šventė mums mums svarbesnė – tuo anksčiau pradedame jai ruoštis. Stengiamės viską atlikti kuo geriau, kad, išaušus ypatingai dienai, ji būtų pati gražiausia, įsimintiniausia. Panašiai yra ir su šv. Velykomis. Tai svarbiausia krikščionybės šventė, todėl ruošiamasi joms itin ilgai, visą gavėnią, net 40 dienų.

Kadangi esu benediktinė, man labai artimas šv. Benedikto gyvenimas, kuris savąjį kelią pašventė Dievui ir maldai, skirdamas jiems pirmenybę. Gyvenant vienuolyne, laikantis dienotvarkės, neišvengiamai visi dienos įvykiai sudėlioti taip, kad bendruomeninė malda būtų dienos centras, o paskui ją eitų ir visa kita: darbai, pareigos, įvairios veiklos. Tad man gyvenimas vienuolinėje bendruomenėje – pagalba ir priminimas, kad visų darbų sūkuryje nepamirščiau to, kas esmingiausia kiekvieno krikščionio gyvenime. Tai yra santykis su Dievu, taip pat – malda su kitais ir už kitus žmones.

Sesuo Elija, benediktinė. U. Šedvilaitės nuotr.

Šv. Velykos – laikas, kai švenčiame Jėzaus Kristaus Prisikėlimą iš numirusiųjų. Mes švenčiame gyvenimo pergalę prieš mirtį, kuri byloja, kad meilė stipresnė už nuodėmę ir neapykantą. Ilgam įstrigo popiežiaus Pranciškaus išsakytos mintys apie tai, kad „Dievo vardas Gailestingumas“ ir „Dievas nepavargsta mums atleisti“. Tai reiškia, kad pas Dievą kiekvienas gali ateiti bet kada – Jo meilė visada mums atvira.

Taip norėtųsi, kad ne tik laukiant šv. Velykų, bet ir po jų žmonių širdys būtų jautresnės ir atviresnės šalia esantiems. Reikia tiek nedaug – susilaikyti nuo grubaus žodžio ar kandžios kritikos, dažniau ištarti žodį „atsiprašau“. Žinau, kad kartais tai padaryti labai sunku, bet vis dėlto tikiu, kad su Dievo pagalba neatleidimo sienos gali virsti gražios bendrystės tiltais.

Penkiolikos metų jaunuolis, palaimintasis Carlo Acutis, gyvenęs Italijoje vos prieš septyniolika metų, garsėjo ne tik pamaldumu, bet ir savo meile artimui. Dažnai už sutaupytus kišenpinigius jis pirkdavo miegmaišius vargšams, vaišindavo juos maistu. Dar daugiau – jaunuolis nebijojo dovanoti savo laiko nepažįstamiems žmonėms, su kiekvienu bendraudamas taip, lyg būtų jį pažinojęs daugelį metų. Mane šio jaunuolio pavyzdys – dovanoti kitam brangiausia, ką turi, – be galo giliai paliečia. Nebūtinai tai turi būti materialūs dalykai. Šiais laikais bene brangiausia dovana – dovanoti kitam savo laiką. Bendraujant su žmonėmis, deja, tenka pastebėti, kad vienatvė ir išklausymo stoka yra viena didžiausių šių dienų žmogaus kančių.

Tegul šios šv. Velykos būna dar viena proga mums visiems – kad ir kas kas būtume: krikščionys, kitų religijų atstovai ar visai tikėjimo nepraktikuojantys žmonės – išgyventi visuotinės brolystės patirtį. Dovanokime šeimos nariams, giminėms, kaimynams, vienišiems senjorams atidų išklausymą, nuoširdų atsiprašymą ir mylintį buvimą šalia.

Jei nėra Prisikėlimo – tuščias mūsų gyvenimas

Kun. Aldonas Gudaitis, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius. A. Gustaičio asmeninio archyvo nuotr.

Man, kaip kunigui, Velykų metas – pats darbymetis: klausausi žmonių išpažinčių, ruošiuosi apeigoms. Po pandemijos džiaugiamės, kad vis daugiau žmonių nori patirti Dievo gailestingumą – grįžta į bažnyčias.

Kalbant ne iš kunigo, bet iš paprasto žmogaus pozicijos, su metais Velykų suvokimas keičiasi. Vaikystėje rūpėjo viena – dažyti kiaušinius, skanauti gardžių Velykų valgių… Dabar, kai esu brandaus amžiaus ir bandau protu suvokti, kokia šventė man vis dėlto yra Velykos, atsakymas jau kitas. Tą dieną prisikėlė žmogus-Dievas. Nugalėjo nuodėmę, mirtį ir prisikėlė! Ar begali būti didesnis egzistencinis dalykas – Jėzus naikina ne žmogų, bet nuodėmę. Jis naikina mirtį ir dovanoja mums gyvenimą!

Kunigams dažnai tenka lankytis pas ligonius. Prieš Velykas buvau pas vieną moterį, sergančią onkologine liga, ir paklausiau, kas jai yra Velykos? Moteris atsakė: „Tai kažkas be galo šviesaus… Juk Dievas prisikėlė!“

Kartais žmonės Kalėdas – kai Dievas gimsta vaikeliu – vadina linksma švente, o štai Velykų laukimas, anot jų, jau turi kitokį, t.y. kančios, mirties, atspalvį. Kalbant liturgine prasme, didžiausia šventė visiems tikintiesiems turėtų būti Velykos. Juk per kiekvieną Velyknaktį apaštalas Paulius sako: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis.“ Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti. Jei nėra prisikėlimo – tuščias ir visas mūsų gyvenimas.

Iš kur tas liūdnas Velykų šventės atspalvis? Nes žmonės prisimena Jėzaus kančią. Vis dėlto labiau turėtume prisiminti Jėzaus meilę ant kryžiaus, nes būtent ji – meilė žmonijai – Jėzaus buvo išaukštinta. Tada atsiskleis tikroji šios šventės prasmė. Duosiu aiškesnį pavyzdį. Tarkim, mamos, kurios gimdo vaikelius, irgi patiria fizinę kančią, bet vos paėmusios savo kūdikį ant rankų išsyk pamiršta apie visus skausmus ir džiaugiasi nauja gyvybe. Todėl ir Velykų slėpinyje yra kažkas panašaus: išaukštinama meilė, o ne kančia.

Laikas iki Velykų – Dievo gailestingumo laikas. Žmogus, kuris tiki išpažinties galia, gali ją atlikti. Dažnai mes mielai švenčiame kitus sakramentus, bet išpažinties bijome, traktuojame ją kaip didelę naštą, kurią atidėliojame iki paskutinės dienos. Siūlau nedelsti – švęsti Dievo gailestingumą, tikėti, kad visi Jo esame besąlygiškai mylimi ir visi turime progą po Velykų atversti švarų savo sąžinės puslapį.

Tiems, kurie labiau akcentuoja kitą Velykų pusę – pagonišką šventę su senaisiais lietuvių papročiais, tradicijomis; kiaušinių marginimą, žaidimus; bendrą visos šeimos susėdimą prie Velykų pusryčių stalo – aš vis tiek linkėčiau švenčiant šią gražią pavasario, gamtos atbudimo šventę nepamiršti Dievo ir paskaityti bent vieną tekstą iš šv. Velykų liturgijos.

Mylėti – svarbiausias Dievo įsakymas

Eglė Jackaitė, Klaipėdos dramos teatro aktorė. E. Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip aš pasitinku šv. Velykas? Deja, panirusi į darbus. Ir Didįjį ketvirtadienį, ir Didįjį penktadienį turėsiu Klaipėdos dramos teatre po spektaklį, bet ką padarysi – tokia jau aktorių dalia. Su kolegomis pajuokaujame, kad mūsų turbūt šventintoje žemėje nelaidos, nes dirbame per šventas dienas.

Vis dėlto, mano galva, tai mažos nuodėmės. Svarbiausia – kad norėtume švęsti Velykas savo širdyje. Štai penktadienį ištaikysiu laisvą tarpą, nubėgsiu į bažnyčią išpažinties, gal net spėsiu drauge su kitais tikinčiaisiais nueiti Kryžiaus kelią per miestą. Vėliau puošiu ir ruošiu šventei namus, bet svarbiausia – paruošiu savo kūną, širdį ir sielą šiai šventei.

Tikslas? Kiekvieną mielą dieną būti geresnei, nei buvau vakar. Toks galėtų būti kiekvieno žmogaus ėjimo į šv. Velykas tikslas. Dar – mylėti vieniems kitus. Juk tai ir yra pats svarbiausias Dievo įsakymas! Kartais mes būname labai tvarkingi, labai pareigingi, sulaukiame didelės sėkmės tam tikrose srityse, bet nemylime žmonių. Gal juos apkalbame? Gal smerkiame? Gal kažką blogo apie juos galvojame? Gal įsileidžiame į galvą nešvarių minčių? Todėl stengtis būti geresniam kasdien – vadinasi, sekti Kristaus mokymu. Gera nugalėti nuodėmę ir prisikelti kiekvieną akimirką.

Nesutikčiau, kad laikas iki Velykų turi liūdną atspalvį, nes Kristus galiausiai buvo nukryžiuotas. Ne ten dedame akcentus. Kodėl nemąstome, kad Velykos – tai prisikėlimas: žemės, žmogaus, gamtos! Juk jei Kristus prisikėlė, tai ir mes, tikintieji, turime galimybę prisikelti. Tai tokia didžiulė viltis! Aišku, kalbėdami maldą ir sakydami „atleisk mums mūsų kaltes“, jaučiame kaltę, liūdnumą, nes juk vėl ir vėl nusižengiame, klumpame ir keliamės, kol esame gyvi… Tačiau taip jau sutverta: esame žmonės – ne angelai. Užtai turime galimybę suklydę atsiprašyti, peržvelgti savo širdį ir pamąstyti, ką darėme ne taip, – ką galime pakeisti, kol galime. Svarbiausia, kad būtų drąsos ir nuoširdaus noro tai padaryti.

Gyvenimas be tikėjimo? Skurdus ir liūdnas jis būtų. Viskas atrodytų taip laikina… Užtai sakau sau ir kitiems: tikėkime Kristaus meile ir mylėkime vieni kitus taip, kaip Kristus mus mylėjo.

Linkiu nepersistengti ruošiant gausų stalą

Juozas Gaižauskas, aktorius, rašytojas. J. Gaižausko asmeninio archyvo nuotr.

Man Velykos tikrai nėra velykinių zuikių šventė, kaip ir Kalėdos – eglučių puošimo. Velykos žmonijai neša aiškią žinią – Kristus prisikėlė ir įžengė į Dangų. Todėl mūsų šeima tai kasmet ir švenčia. Aišku, tą dieną būna ir vaišių stalas, ir artimiausi draugai, ir bažnyčia. Tai viena svarbiausių katalikams dienų.

Gal šįmet į bažnyčią neisiu, tingiu, kitąmet… O kiek tų metų, sakykite, žmogus išvis gyvena sąmoningai? Manau, kad yra daugybė kitų dienų, kai galime dirbti darbus, tvarkyti reikalus, bet Velykos… Tai ta diena – kai visa šeima susirenka prie stalo ir švenčia. Aš, žmona, dukra. Retsykiais atvyksta artimiausi mūsų giminaičiai arba mes važiuojame pas juos. Kartą esame šventę Velykas net prie jūros, kai visas mūsų Velykų stalas tebuvo dubuo baltos mišrainės, kiaušiniai ir duonos puskepalis. Tai buvo nuostabiausios Velykos, kurias visi trys atsimename iki šiol!

Kur link suku (juokiasi)? Linkiu žmonėms nepersistengti ruošiant gausų stalą ir nemanyti, kad kuo daugiau tądien suvalgysi, tuo labiau tau seksis. Mėgstu sakyti, kad žmogaus gyvenime turi būti pusiausvyra. Visko jam reikia: kartais – sotaus stalo, kartais – vienatvės, kartais – bažnyčios, o kartais – tiesiog sporto su draugais. Tačiau tokios šventės yra tik kartą per metus, todėl reikėtų skirti joms ypatingą dėmesį.

Velykos suteikia didžiausią viltį. Daugiau nei 2000 metų jas švenčia žmonės visame pasaulyje. Ar galite patikėti – šiandien net 2,3 mlrd. žmonių tiki, kad Jėzus yra gyvas! Visa tai, kas atrodė blogiausia, staiga apsiverčia ir mes jau galime kalbėti apie amžinybę… Didysis ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis – taip, tos dienos sudėtingos. Jos verčia žmogų apie daug ką pamąstyti. Net mano paskutiniojoje knygoje „Pasibaidęs Dievo žirgas“ yra keletas skyrių, kalbančių apie Kristaus prisikėlimą. Pagrindinis herojus, sergantis tam tikra demencija, keliauja į tuos laikus ir mato, kaip viskas vyksta. Todėl šis slėpinys man yra be galo didis ir svarbus. Ne tik man, visai mūsų šeimai.