„Esu įsitikinęs, kad instrumentalizuotos migracijos krizė turėjo dvi svarbias dedamąsias: nacionalinio saugumo dedamoji ir žmogaus teisių dedamoji. Efektyvus ir tvarus krizės sprendimas galėjo būti pasiektas tik suderinus šiuos du elementus, nes jie vienas kitam neprieštarauja, o papildo ir sustiprina. Deja, Lietuvoje žmogaus teisių dedamoji pralaimėjo“, – penktadienį per tarptautinę konferenciją, skirtą migrantų sulaikymo politikai, sakė Tomas Vytautas Raskevičius.

Jo teigimu, šią prielaidą patvirtina ir statistika.

Komiteto vadovo duomenimis, nuo migracijos krizės pradžios pernai birželį prieglobstis suteiktas 169 asmenims, tai yra mažiau nei 5 proc. visų pateiktų prašymų, į kilmės valstybes savanoriškai grąžinti 637 užsieniečiai, o 2295 asmenys pasišalino iš apgyvendinimo vietų vos tik jiems buvo suteikta riboto judėjimo galimybė.

„Metus laikėme žmones uždarytus sąlygomis, kurios tiek tarptautinių, tiek nacionalinių institucijų buvo įvardytos kaip prilygstančios kankinimui ir žeminančios žmogaus orumą, o rezultatą gavome lygiai tokį patį, nuo kurio pradėjome, tai yra nulinį“, – sakė T. V. Raskevičius.

Tomas Vytautas Raskevičius. Ž. Gedvilos/ BNS nuotr.

Jis pareiškė, kad kyla gana pagrįstų abejonių, ar Lietuvoje apskritai egzistuoja reali galimybė pateikti prieglobsčio prašymą.

„Aiškūs kriterijai, kuriuos atitinkantiems asmenims yra sudaroma galimybė neteisėtai kirsti valstybės sieną, nėra aiškiai įvardijami, o pasienio kontrolės punktuose ar diplomatinėse atstovybėse teikiamų prieglobsčio prašymų skaičius lieka minimalus arba kai kur išvis neegzistuoja“, – tvirtino Žmogaus teisių komiteto vadovas.

Jis priminė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą, kad vien tai, jog prieglobsčio prašytojas neteisėtai atvyko į valstybės narės teritoriją, nėra pakankamas pagrindas jį sulaikyti.

Metus laikėme žmones uždarytus sąlygomis, kurios tiek tarptautinių, tiek nacionalinių institucijų buvo įvardytos kaip prilygstančios kankinimui ir žeminančios žmogaus orumą, o rezultatą gavome lygiai tokį patį, nuo kurio pradėjome, tai yra nulinį.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras taip pat sakė, kad per migrantų krizę „žmogaus teisės buvo išmestos į šiukšlių dėžę“.

„Kaip žinome, iki šiol oficialioje retorikoje yra švenčiama pergalė. (...) Tai kelia tam tikrą nerimą“, – teigė jis.

Pasigedo individualaus vertinimo

Pasak Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) atstovybės Šiaurės ir Baltijos šalims patarėjo teisės klausimais Vladimiro Siniovo, taikant sulaikymą migrantams būtinas individualus raštiškas sprendimas dėl sulaikymo, jis turi būti įteiktas žmogui asmeniškai.

„Asmuo turi būti informuotas apie priežastis, kodėl sulaikytas, ir kaip galėtų apskųsti tą sprendimą“, – akcentavo V. Siniovas.

Anot jo, pagal tarptautinę teisę sprendžiant, ar migrantų sulaikymas yra teisėtas, lemia ir jų laikymo sąlygos. Tuo metu dažnai užsieniečių registravimo centrai primena kalėjimus.

„Mes manome, kad visiškai pagrįsta sulaikyti asmenį atliekant pirminę apklausą, nustatant tapatybę, tačiau ilgas sulaikymas, jeigu asmuo pateikė nepagrįstą prieglobsčio prašymą, sulaikyti jį galima iki keturių savaičių. Pasibaigus joms valstybė turi teisę toliau riboti asmens judėjimo laisvę, bet nelaikyti sulaikytą. Pavyzdžiui, jam gali būti draudžiama išvykti iš tam tikros savivaldybės. Tai būtų teisėta priemonė pagal ES teisę“, – tvirtino patarėjas.

Individualaus vertinimo sprendžiant, ar neteisėtai sieną kirtusį užsienietį sulaikyti, pasigedo ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) bendradarbiavimo centro migracijos ir sveikatos duomenų srityje vadovas, Upsalos universiteto dėstytojas Soorejas Jose Puthoopparambilis (Suradžas Putomparambilis).

Jo teigimu, sulaikymo trukmė sukelia didesnį poveikį psichikos sveikatai.

„Kuo ilgesnis sulaikymas, psichinė sveikata blogėja“, – sakė PSO atstovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad paprastai migrantai gyvena perpildytuose centruose, o tai itin palanki terpė plisti užkrečiamosioms ligoms.

„Labai svarbu, kad sulaikymas būtų taikoma kaip kraštutinė priemonė, o vaikai niekada neturėtų būti sulaikomi“, – sakė S. Puthoopparambilis.

Seimo kontrolierė Erika Leonaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad valdant migracijos krizę Lietuvoje „neliko vietos individualizuotam požiūriam“, o teisinė pagalba, anot jos, dažnai buvo tik fiktyvi.

Daugelis renginio dalyvių akcentavo, kad egzistuoja alternatyvios sulaikymo priemonės, jos turėtų būti naudojamos dažniau.

Asociatyvi T. Biliūno / BNS nuotr.

Alternatyvos neveikia

Užsieniečių registracijos centro viršininkas Aleksandras Kislovas teigė, kad alternatyvios sulaikymui priemonės Lietuvoje nelabai veikia, tai rodo didelis savavališkai pasišalinusių migrantų skaičius.

Galiojančiame įstatyme kaip alternatyvi sulaikymui priemonės numatyta prievolė užsieniečiui periodiškai registruotis Migracijos departamente arba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, pranešti apie savo buvimą vietą, patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos piliečiui arba čia teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, apgyvendinti jį netaikant judėjimo laisvės apribojimų arba suteikti teisę judėti tik tam tikroje teritorijoje.

Diskusijoje dalyvavusi buvusi Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja Ramutė Ruškytė siūlė prisiminti ir tai, kokiu tikslu tie užsieniečiai vyko į Lietuvą.

„Akivaizdu, kad jeigu (migracijos banga – BNS) nebūtų užkardyta Lietuvoje, mes turėtume šimtus tūkstančių pabėgėlių, nes jie važiuoja šeimomis, giminėmis“, – sakė buvusi teisėja, pati nagrinėjusi neteisėtų migrantų bylas tiek dėl prieglobsčio prašymo, tiek dėl sulaikymo.

R. Ruškytės teigimu, visi užsieniečiai neslėpė, kad Lietuva nėra jų kelionės tikslas.

„Iš visų mano turėtų bylų, o jų buvo galybė, buvo vienas atvejis, vienas afrikietis sakė, kad norėčiau likti Lietuvoje. Visi kiti nurodė konkrečią šalį“, – tvirtino buvusi teisėja.

Sulaikymas užkardė naują migracijos kelią

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas nesutinka, kad valdant krizę žmogaus teisės buvo paaukotos dėl nacionalinio saugumo.

„Mūsų sprendimai buvo savalaikiai, efektyvūs“, – BNS sakė jis, komentuodamas diskusijų dalyvių pozicijas.

Parlamentaro teigimu, neteisėtų migrantų sulaikymas dvylikai mėnesių taikytas siekiant neleisti Aliaksandro Lukašenkos režimui atverti naujo neteisėtos migracijos maršruto iš Azijos į Europą.

„Mes priėmėme tokį sprendimą, kad mažintume traukos faktorių, kad netaptume pereinamuoju kiemu, bet dabar to nebėra, leidome judėti po 12 mėnesių“, – sakė L. Kasčiūnas.

„Mano požiūriu, visas kompleksas sprendimų – ir teisės judėti apribojimas, ir apgręžimo politika – prisidėjo prie žmogaus teisių įgyvendinimo, nes mes sumažinome galimybę žmonių gabentojams ir Lukašenkos režimui laužyti žmonių likimus. Jie kaip prekės būdavo atvežami į Baltarusiją, o po to kaip ginklai nukreipiami į Lietuvą“, – BNS sakė politikas.

„Matėme daug vaizdų, dėl kurių atsakomybę prisiimti turi žmonių gabentojai ir A. Lukašenka. Mes visa tai nutraukėme. Vadinasi, mes prisidėjome ir prie tų žmonių, kurie galėjo čia vykti ir galbūt kur nors pakeliui turėti įvairių iššūkių sveikatai, gyvybei, išsaugojimo. Manau, kad mes kaip tik buvome žmogaus teisių pusėje“, – kalbėjo parlamentaras.

Matėme daug vaizdų, dėl kurių atsakomybę prisiimti turi žmonių gabentojai ir A. Lukašenka. Mes visa tai nutraukėme.

Užsieniečių teisinės padėties įstatyme nustatyta, kad užsieniečio sulaikymas yra laikinas jo apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, apribojant jo judėjimo laisvę įstatymo nustatytais pagrindais ir terminais.

Pagal įstatymą, užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip šešiems mėnesiams, o esant tam tikroms aplinkybėms šis terminas gali būti pratęstas dar tokiam pačiam laikui.

Praėjusiais metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų. Prieš metus kilusį migrantų iš Baltarusijos antplūdį Lietuva vadina Minsko režimo hibridine ataka ir kaltina jį neteisėtos migracijos organizavimu.

Šie migrantai buvo apgyvendinti užsieniečių registracijos centruose.