PREMJEROS ĮSPŪDIS
„Taravos Anikė“ skleidėsi meile Klaipėdai
Gruodžio 31-ąją Klaipėdos muzikinis teatras publiką pakvietė į naujametę Heinricho Štrecherio dviejų veiksmų operetės-zingšpylio premjerą „Taravos Anikė“. 1934 metais parašytą kūrinį apie šio krašto poeto Simono Dacho meilę nuostabiajai Anikei pastatė tarptautinė komanda – režisierius Markus Kupferbliumas, dailininkas Fryderis Kleinas iš Austrijos drauge su klaipėdiečiais dirigentu Stasiu Domarku, chormeisteriu Vladimiru Konstantinovu bei šokius spektakliui sukūrusiu Muzikinio teatro baleto artistu Valdu Marcinkumi.
Ištikimi tradicijai
„Tai teatro indėlis į gimtojo miesto istoriją. Zingšpylio veiksmas vyksta labai netoli – Prūsijos karalystėje, XVIII amžiaus Kionigsberge, čia dažnai minimas Klaipėdos vardas“, - premjeros išvakarėse sakė S.Domarkas, tvirtindamas, jog jau seniai teatras brandino idėją pastatyti spektaklį apie Klaipėdos miesto simboliu tapusią Taravos Anikę. Ir tai įvyko.
Šventinį vakarą Muzikinio teatro salė buvo artipilnė. Liko šiek tiek tuščių vietų tik pirmose eilėse, kur bilietai kainavo daugiausiai - po 100 litų. Publika susirinko rinktinė, išsipusčiusi, nusiteikusi pakiliai ir šventiškai. Jos daugumai jau tapo tradicija senuosius metus palydėti būtent čia, skambant naujametės teatro premjeros garsams. Net tie, kurie kasmet niurna, kad ne kiekviena premjera idealiai dera prie naujametės fejerijos, perka bilietus ir tąvakar vis dėlto eina pirmiausia į teatrą, atnašaudami ištikimybę ir meilę jam. Taip buvo ir šįsyk. Ir meilė buvo abipusė.
Salė pražydo rožėmis
Teatras naują spektaklį publikos teismui atidavė su naujametiniu palinkėjimu, įamžintu spektaklio programėlėje: „Teskleidžia Taravos Anikė meilę savajai Klaipėdai! Tebūnie Naujieji metai dosnūs sėkmės, džiaugsmo ir prasmingų darbų! Te kiekvienas apsilankymas Muzikiniame teatre suteikia ryškių ir nepakartojamų įspūdžių! Būkite laimingi!“ Prieš spektaklį „Ilgiausių metų!“ teatras giedojo drauge su publika, kurią per pertraukas vaišino vynu, galiausiai visas į spektaklį atėjusias moteris apdovanojo raudonomis rožėmis – amžinuoju meilės simboliu.
Išties meilė tąvakar liejosi per kraštus. Spektaklis irgi buvo apie meilę. Kaip, beje, visi Muzikinio teatro spektakliai. Tačiau meilės niekada nebūna per daug. Be to, salė, pražydusi raudonomis rožėmis, buvo graži aliuzija į spektaklį, kuriame Anikė Johanui dovanoja raudoną rožę - savo pasirinkimo ir meilės ženklą.
Kam ko reikia
Vis dėlto premjeriniai įspūdžiai – dvilypiai. Tokį vakarą sunku atsiriboti nuo šventinės euforijos ir rimtai, susikaupus žiūrėti spektaklį, juolab išvedinėti istorines ir menines paraleles. Intuityviai norisi kažko itin šventiško, lengvo, puošnaus. Matyt, teisūs tie, kurie mintija, jog geriau teatras tiek daug prieš šventes nevargtų, suvertų šventinį operos, operetės perlų vėrinį, pažertų jį lyg konfeti publikai – toji būtų laiminga ir patenkinta, tokia proga to visiškai pakaktų. Kita vertus, turbūt teisus ir teatras, kuris didžiausių metų švenčių proga nori sukurti ką nors naujo, ne vienadienio, metus užbaigti ne pigiais papokštavimais, o prasminga premjera, ją - kaip naujametį siurprizą - įteikti savo įnoringajai publikai.
Šioks toks nesusikalbėjimas?.. Skirtingi prioritetai? O jei „Taravos Anikė“ būtų parodyta šv.Valentino dieną ar per Klaipėdos miesto gimtadienį, turbūt didesnių abejonių nekiltų. Kaip sakoma, viskas būtų laiku ir vietoje. Ir to susikalbėjimo, ko gero, būtų daugiau...
Nenustebino publikos
Tačiau toji publikos dalis, kuri į premjerą atėjo bent kiek pasiruošusi, šį bei tą jau buvo girdėjusi apie būsimą spektaklį, jį priėmė gana šiltai. Ji nepasigedo prašmatnesnių dekoracijų ir kostiumų, nesiraukė dėl ne itin vykusių spektaklio statytojų eksperimentų su scenovaizdžio detalėmis ir apšvietimu...
O juk kartoninė rožė ant scenos grindų taip ir „neišsiskleidė“ visu savo potencialiu grožiu. Su aliuzijomis į kamufliažą ir šiuolaikiškumą pasiūti kirasyrų kostiumai buvo daugiau banalokai eklektiški nei moderniški. Režisūra anaiptol nestulbino žadėtu novatoriškumu...
O ir pats zingšpylio siužetas, populiarios klasikos kompiliacijomis prisodrinta jo muzika ne kažkuo praturtino mūsų publikos meninį skonį. Orkestras vėlgi dažnai gožė solistus. Tik daugiabalsis choras skambėjo raiškiai ir galingai.
Vaidino geriau
Premjeriniame spektaklyje Anikės vaidmenį atliko jauna vilnietė operos solistė Kristina Zmailaitė, Simono Dacho – irgi vilnietis Vaidas Vyšniauskas, jo konkurento studento Johano – Klaipėdos muzikinio teatro primarijus Mindaugas Gylys, o linksmuolio Šnercleino – lietuvių popmuzikos žvaigždė Deividas Norvilas. Taip pat vaidino ir dainavo Muzikinio teatro solistai Šarūnas Juškevičius (slaptasis patarėjas profesorius Juras), Svetlana Konstantinova (markitantė Marijana), Aurelija Dovydaitienė (lietuvių raštininkų pulko etmonė Olga Sobieska), Virgis Pupšys (Karaliaučiaus tvirtovės kalėjimo prižiūrėtojas), Vytautas Gabrėnas (Rotušės rūsio šeimininkas, Anikės įtėvis), Stasys Rezgevičius (Fririchas Vilhelmas), Viačeslavas Tarasovas (pulkininkas Biankenbergas), Artūras Kozlovskis (Brandenburgo kirasyrų vachmistras). Studentus, kirasyrus, lietuvių pulko karininkus, čigoniukus vaidino Muzikinio teatro choro ir baleto artistai.
Reikia pripažinti, kad šįsyk mažiau šlubavo vaidyba nei muzikiniai dalykai. Iš solistų ypač išsiskyrė M.Gylys, kuris visom prasmėm pasirodė puikiai. Greta atsidūrusiam V.Vyšniauskui aiškiai stinga artistinės patirties. K.Zmailaitę gelbėjo nuoširdi vaidyba ir puiki sceninė išvaizda - įstabus jos panašumas į Teatro aikštėje stovinčią Anikę. D.Norvilas nuo pat pirmo pasirodymo scenoje apžavėjo publiką savo klouniško vaidmens organika. Tobulai suręsti ir nedidukai, bet įsimintini A.Dovydaitienės, V.Pupšio, Š.Juškevičiaus personažai.
Ant balto žirgo...
Matyt, režisieriaus nuopelnas, kad spektaklis gana gyvas, judrus. Nors originalumo jame ne per daugiausia, artistai visąlaik bent jau turi ką veikti scenoje. Dviratis, apeliuojantis į žirgo traukiamą vežimaitį, irgi atrodė gana įdomiai, tačiau toms scenoms trūko laisvumo, bufonadiško polėkio, kurio, matyt, siekta. O kam reikėjo to milžiniško butaforinio balto žirgo finale, galima tik numanyti. Laimė, kad ant jo sėdėjo žinomas komikas S.Rezgevičius, kuris „gelbėjosi“ kaip išmanė.
Bet finalo tai vis tiek neišgelbėjo. Jis panašus į knyginį vaikiškos pasakaitės „hepiendą“. Vis dėlto šiuolaikiniame teatre norėtųsi kažko daugiau. Juolab kad Klaipėdos muzikinis teatras tai gali ir ne kartą jau yra tai įrodęs. O šiuokart, tarkime, ir teatras, ir publika tiesiog atsidūrė „ne toje vietoje, ne tuo laiku“...
Naujausi komentarai