Įpratę dirbti kompiuteriu, kuriame visos programos yra anglų kalba, sutrinkame tas pačias programas pamatę lietuvių kalba. Tačiau tokiose šalyse kaip Prancūzija, Švedija ar net kaimyninė Lenkiją daugelis naudojasi kompiuterinėmis programomis, kurios yra jų gimtąją kalba.

„Žinojimo" paslaptis paprasta

Procesas, kai produktas ar programinė įranga pritaikoma darbui konkrečioje šalyje ir jos kalbinei bei kultūrinei terpei, vadinamas lokalizavimu. Šis procesas apima vertimą bei visapusišką programinės įrangos pritaikymą tiksliniam regionui.

Tai, kad užsienio gamintojai, nusprendę mūsų šalyje pardavinėti savo sukurtą produkciją, pasirūpina jos vertimu į lietuvių kalbą, džiugina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę Ireną Smetonienę.

„Išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Švedija, Danija, Norvegija, pati visuomenė reikalauja, kad programos būtų jų gimtąja kalba. Jos net yra šiek tiek pigesnės už angliškas programas“, - pasakoja I. Smetonienė.  

Ji pripažįsta, kad dažnai sutinka žmonių besipiktinančių kompiuterinių programų lietuvinimu, esą jie puikiausiai supranta ir angliškai.

Tačiau kai to paties anglų kalbą mokančio žmogaus paklausi, ką reiškia vienas ar kitas terminas, atsakymo nesulauki.

„Jis paprasčiausiai žino, kurioje programos vietoje ir ką reikia paspausti. Kuomet viešėdama Prancūzijoje, atsisėdau prie jų kompiuterio, prancūzai stebėjosi, kaip gerai moku jų kalba. O aš tiesiog žinojau, kurioje vietoje reikia paspausti. Jų terminų tikrai nesupratau“, - prisipažįsta VLKK pirmininkė. 

Kliuvo ir J. Jablonskiui

Vienas iš labiausiai visuomenei užkliuvusių ir daugiausiai pašaipų sulaukusių kompiuterinių terminų buvo „tinkinti“. Toks atitikmuo buvo parinktas žodžiui „customize“. Daugelis nesuprato šio žodžio reikšmės, piktinosi ir aiškino, kad jis nenaudojamas. „Tačiau, jei nežinai žodžio, visuomet gali pasižiūrėti žodyne, - aiškina VLKK pirmininkė. - Ten tikrai rasite žodį tinkinti“. 

Tačiau ne visi terminai sulaukia visuomenės pasmerkimo. Tinklaraštis, delninukas, sauskelnės, atmintukas – tai tik keletas visuomenėje prigijusių ir mielai vartojamų terminų.

„Terminai ne visuomet būna tokie paprasti žodžiai kaip kėdė ir stalas. Tą rodo ir kitų šalių patirtis. Visuomenė turi suprasti, kad terminas - sutartinis dalykas. Rasti žodžių kalboje ne taip paprasta, todėl ne visi terminai verčiami ar jiems ieškoma atitikmenų. Kai kurie yra tiesiog adaptuojami. Taip nutiko su žodžiu failas. Iš pradžių buvo siūlomi kiti variantai: byla, po to rinkmena“, - prisimena I. Smetonienė.

Pasak VLKK pirmininkės, jei kas nors galėtų pasakyti, kodėl vieni žodžiai prigyja, o kiti ne, tam žmogui būtų galima skirti premiją.

Dėl to užsienyje labai populiarus mokslas yra psicholingvistika, analizuojantis ir aiškinantis, kodėl vienus žodžius žmonės priima, o kitų – ne.

„Jei atsigręžtume atgal į istoriją, tai nuo pat Mažvydo laikų žmonėms, kurie kūrė rašybos sistemas, pagrindinis uždavinys buvo ieškoti svetimiems žodžiams atitikmenų.

Buvo prigalvota įvairiausių: protameilis vietoje filosofo, vėpsonė vietoje teatro, - prisimena I. Smetonienė. – Pavyzdžiui, tik 45 procentai Jono Jablonskio sukurtų terminų visuomenės kalboje prigijo taip, kaip žodis degtukai. Nors, kai jis buvo pasiūlytas, kai kurie žinomi rašytojai tikino, kad yra puikus žodis „sierčikai“, o Jablonskis sugalvojo, kokį tai keistą. Dabar tuo sunku patikėti“.

Terminus kuria specialistai

Šiandien Lietuvoje terminus kuria konkrečios srities specialistai. Pavyzdžiui, teisės terminiją kuria teisininkai, fizikos – fizikai, medicinos - medikai ir t.t. Šiuo metu Lietuvoje yra sukurtas terminų banko įstatymas, o specialistai, dalyvaujantys terminų banko kūrime, yra subūrę savo srities terminijos komisijas. Jos veikia ministerijose, įstaigose prie vyriausybės, kai kuriuose departamentuose, Seimui atskaitingose institucijose, mokslo institucijose.

„Terminai yra kuriami plačiu mastu, tačiau juos kuria konkrečios srities specialistai. Kalbininkai tik prižiūri kalbos dalykus, kad nebūtų klaidų, pavyzdžiui, žodžių darybos. Nors dar ne taip seniai kai kurie specialistai buvo įsitikinę, kad tai yra kalbininkų darbas, ir piktinosi, kai bandydavome jiems įrodyti, kad tai netiesa. Tačiau šiandien ir specialistai jau supranta, kad esame tik pagalbininkai jiems, išmanantiems savo sritį taip, kaip kalbininkai išmano savąją“, - prisimena I. Smetonienė ir priduria, kad kartais tenka kai kurių sričių specialistus net prilaikyti, kad jie per daug nenukryptų į lietuvybę.

Programinę įrangą lietuvinančios bendrovės „Tilde IT“ terminologė Skaistė Matelionytė tinkamų terminų ieško jų bazėse, žodynuose, internete, vadovėliuose, o jei nepavyksta rasti – konsultuojasi su specialistais ir drauge kuria savus variantus.

Tai gana ilgas ir sudėtingas procesas. Kad terminas būtų vykęs, tenka aiškintis jo prasmę, vartojimo sritis, kartais net kilmę, ieškoti atitikmenų kitomis kalbomis.

„Paprastai tenka versti iš anglų kalbos, kurios žodžių darybos ir jų jungimo ypatybės dažnai skiriasi nuo lietuvių, tad tenka gerokai pasukti galvą, kad vietoje vieno ar dviejų angliškų žodžių netektų rašyti ilgiausios lietuviškos frazės, kuri ne tik nedailiai atrodo, bet ir būna nepatogi. Verčiant programinės įrangos vartotojo sąsajas ypač svarbu, kad naujasis terminas ne tik būtų taisyklingas ir tikslus, bet ir tilptų į tam tikrą jam skirtą vietą, būtų lengvai derinamas su kitais žodžiais. Sunkiausia suderinti srities išmanymą su kūrybišku kalbos vartojimu“, - tikina bendrovės „Tilde IT“ terminologė.
 
I. Smetonienė įsitikinusi, kad kompiuterijos terminai sukelia didžiausias diskusijas ir visuomenės nepasitenkinimą tik todėl, kad kompiuteriais daugelis naudojasi, todėl įsivaizduoja ir žinantys, kaip viskas turėtų būti. Tačiau jei tie patys žmonės pavartytų statybos ar radioelektronikos terminų žodynus, didžioji dalis nieko nesuprastų, todėl ir sakytų, kad ten viskas yra gerai, taip ir turi būti.