Naujasis Romos popiežius Pranciškus, jau dabar įvardijamas kaip Katalikų Bažnyčios reformatorius, užsimojo keisti Velykų papročius. Didįjį ketvirtadienį, užuot laikęsis priimtų papročių, simboliškai kojas plovė ne žemesnio rango dvasininkams, kaip jo pirmtakai, bet 12 jaunų nusikaltėlių. Šiuo tikslu jis ne tik apsilankė toli gražu pačioje dvasingiausioje vietoje – kalėjime, bet ir simboliškai nusižemino prieš kitatikę ir kelis ateistus.
Ar nepuikus ne tik permainų užsikonservavusiame Bažnyčios institucijoje simbolis, bet ir pavyzdys visiems, daugiau ar mažiau tikintiems ir švenčiantiems Prisikėlimo šventę?
Alkūnių karai prie prekystalių turguose, įvairiausių gėrybių sklidini vežimėliai prekybos centruose, iki fizinių jėgų išsekimo virtuvėje triūsiančios šeimininkės – tai, kaip gyvenome šiomis dienomis, nė iš tolo nepriminė tos Didžiosios savaitės, kurią turi vainikuoti Velykų rytas.
Perdėtas noras pasirodyti turtingesniam, geresniam, nei esi iš tikrųjų, nuo vaišių lūžtantys šventiniai stalai – istoriniai šaltiniai byloja, kad šios nuodėmės nebuvo svetimos ir tarpukario lietuviams.
Nuo to laiko, regis, pasikeitė nedaug. Gal tik bažnyčiose mažiau žmonių, patiekaluose – daugiau surogatų, sviestinius avinėlius pakeitė miršrainėmis vadinamos majonezo jūros, antpilus ir krupnikus – balti ir putojantys gėrimai.
Jei noru pasipuikuoti prieš kitus ir pačius save esame tokie panašūs į savo senelius, gal beviltiška tikėtis, kad ūmai tapsime kitokie – mažiau materialistai, alkani ne sviestinių avinėlių, bet nuoširdumo, norintys ne nedemonstruoti turtus, bet dalytis jais?
Kad ir kaip būtų, bet Velykos simbolizuoja ir viltį – taip pat ir dvasinio atgimimo. Kaliniams ateistams kojas plaunantis popiežius – tai dar visai neseniai atrodė sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Šiandien tai – realybė. Ir ženklas, kad gerumo ribos dar nepasiektos, kad vieną Velykų rytą iš tikrųjų galime pabusti visai kitokie. Tereikia nustoti suktis toje kūniškos šventės karuselėje ir susimąstyti apie tikrąją Prisikėlimo prasmę.
Naujausi komentarai