Politikai netrukus imsis taisyti Seimo rinkimų įstatymą. Tai jie priversti daryti po Konstitucinio Teismo išvados. Apie tai, ką reikia keisti, – pokalbis su Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariu Liutauru Ulevičiumi.

– Seimo valdyba jau šiomis dienomis buria darbo grupę, kuri nagrinės Konstitucinio Teismo spalio 26 d. išvadą, siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas ir ruoš Rinkimų kodekso projektą. Piktinatės, kad į darbo grupę savo atstovus galės siūlyti pernelyg mažai institucijų. Kodėl?

– Teisės aktai, kuriuos ruošiamasi nagrinėti, yra svarbūs visai visuomenei, ne tik valstybinėms institucijoms. Tai svarbu dėl viso demokratinio proceso. Tos problemos, kurias matėme rudenį, reikia spręsti keičiant teisės aktus, t. y. pamatines taisykles: sudėti įvairius saugiklius, apsisaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo. Tam būtinas maksimalus viešumas ir proceso skaidrumas. Nėra geresnio būdo išrasta, kaip viešos konsultacijos ir dalyvaujančių organizacijų atstovavimas. Tai turėtų būti pagrindinis kelrodis, principas. Ir čia atsiranda iššūkis darbo grupės vadovui, kaip tai suvaldyti. Bet demokratija reikalauja, kad tai būtų išgirsta ir kad būtų didelio rato diskusija.

– Siekiama esminių pakeitimų. Kokie jie galėtų būti?

– Visų pirma, VRK iš lobistikos centro turi tapti analitiniu centru, prevenciniu darbu užsiimančia institucija. Dabar didžioji dalis VRK darbo krūvio tenka, pavadinkime, ginčams spręsti. O VRK turėtų rūpintis tokiu prevenciniu ir sisteminiu požiūriu: įvertinti, kokie pažeidimai, kur ir kodėl jie atsiranda, kaip sistemiškai juos neutralizuoti, kokios problemos dėl rinkėjų dalyvavimo ir taip toliau.

– Bet ar tokia maža žmonių grupė, kaip yra dabar, gali tai padaryti?

– Todėl ir reikia viešos diskusijos, apsispręsti dėl tų pakeitimų, ir tai galima padaryti tik maksimaliai plačiai dalyvaujant. Antras klausimas – dėl rinkimų proceso politizavimo. Seimo rinkimai parodė, kad VRK smarkiai priklausoma nuo partijų deleguotų narių, nuo didžiųjų politinių partijų. Nes narius deleguoja tik stambiosios partijos, kurios turi mandatus Seime. Šiuo metu VRK yra 6 politinių partijų atstovai. Apskritai politinės partijos neturėtų turėti tiesioginių savo atstovų komisijoje, o tiesiog turėti atstovus prie komisijos, kurie turėtų tas pačias teises, bet negalėtų dalyvauti priimant sprendimus.

– Kaip ta VRK nario priklausomybė nuo politinės partijos pasireiškia?

– Tarkime, nagrinėjame kurios nors partijos nario padarytą pažeidimą kur nors rinkimų apygardoje ir tos pačios politinės partijos atstovas ne tik kad nenusišalina balsuodamas, bet ir labai aktyviai reiškia savo nuomonę, dėsto argumentus, žinoma, tiktai ginančius. Interesų konfliktas. Valstybinė tarnybinės etikos komisija (VTEK) keletą kartų yra pareiškusi pastabų, kad negali būti tokio akivaizdaus interesų kirtimosi. Tačiau VRK nariui – politinės partijos atstovui – leidžiama ne tik dalyvauti: jis taip pat sprendžia ir daro pranešimus. Tarkime, VRK turėjome ginčą dėl Visagino atominės elektrinės agitacijos ir, pavyzdžiui, tuomečių koalicinių partijų atstovai aktyviai reiškėsi, politinė reklama atitinka reikalavimus ar ne, kas iš esmės atitiko politinių partijų interesus. Tokių situacijų neturėtų būti.

– Na, bet kitoks VRK formavimas neužkirs kelio nei rinkėjų papirkinėjimui, nei reklamos pažeidimams ir pan.

– Taip. Bet tai yra vaizdas iš komisijos vidaus. Manyčiau, kad tai turėtų būti depolitizuota institucija, nuo politinių partijų siena atribota institucija: neturėtų būti nei politinių partijų narių, nei aktyviai su jais susijusių, nei įtaką patiriančių. Tai leistų bent jau sprendimus vertinti kaip nešališkus ar objektyvius.

O kalbant apie papirkinėjimą, viena iš tokių sisteminių bėdų, kurią mes pamatėme rudenį, vykstant Seimo rinkimams, – apygardų ir apylinkių komisijų narių laikinumas. Tai reiškia, kad jie tokie atsitiktiniai žmonės, – didžioji dalis narių. Kažkas juos surado, pasiūlė ir jie už porą šimtų litų dirba. Tai šiuo atveju – natūralu – kyla mintis, kad dalis tų žmonių turėtų būti nuolatiniai darbuotojai. Kad ir ketvirčiu etato. Tam, kad iš jų būtų galima reikalauti kokybiško darbo. Per kiekvienus rinkimus juk susiduriame su vienu ir tuo pačiu klausimu: ką dabar daryti – ar čia patikimas žmogus? Didžiąją dalį jų reikia apmokyti. Tai čia turi būti sprendžiamas kompetencijos klausimas. Aišku, tai susiję ir su finansavimu, bet jei mes norime kokybiškos demokratijos, deja, tai kainuoja.

– Minėtų įstatymų pataisos, regis, neapsiribos vien pakeitimais, susijusiais su VRK įgaliojimais ar formavimu.

– Žinoma, ne. Ką mes jau matėme Seimo rinkimų įstatymo situacijoje, daugelis taisyklių arba vertinamos labai nesistemiškai, arba jos tokios atsitiktinės. Kas kaip nori, taip interpretuoja. Šita reikia keisti. Darbo grupei triūso į valias. Klausimas, kaip ji sugebės tuos visus klausimus sisteminti ir į juos atsižvelgti. Vykstant rinkimų procesui rinkėjų papirkinėjimas, politinės reklamos, finansavimo pažeidimai – sisteminiai ir jie turi daug veiksnių, ne tik tuos, kur matome paviršiuje. Seimo rinkimuose – tik ledkalnio viršūnė, o tai, kas vyksta su nepažymėtos reklamos sklaida, pavyzdžiui, televizijose, – kur kas rimčiau.

– Išties buvo komiška, kad per praėjusius rinkimus su rinkėjų papirkinėjimu siūlyta kovoti apsiginkluojant fotoaparatais ir pan. Tą klausimą kaip nors kitaip reikia spręstā.

– Na, pažeidimų fiksavimas – irgi žingsnis. Esminis klausimas – tai, kad mes turime formaliai panašų pažeidimų skaičių kaip ir anksčiau, bet šaršalas kilo didžiulis. Bėda ta, kad VRK nėra tas analitinis centras ir didžioji dalis komisijos įžvalgų, pastebėjimų nesisteminta. Jei aš paklausčiau, kuri dalis pažeidimų yra politinės reklamos, kuri – finansavimo, niekas negalėtų greitai pasakyti. Tai turi būti susisteminta ir analizuojama, juodu ant balto, o kol kas VRK to nėra dariusi. Bėdų yra, ir jas reikėtų spręsti.

– Beje, kaip baigėsi jūsų konfliktas su dabartiniu Seimo vicepirmininku Vytautu Gapšiu? Juk VTEK jus pripažino supainiojus interesus, kai siuntėte jam SMS.

– Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas atmetė jo skundą kaip nepagrįstą. Taip, VTEK pripažino, kad pažeidžiau tarnybinę etiką, bet šį sprendimą apskundžiau. VRK dirbu ir toliau. Jeigu administraciniame teisme nesugebėsiu nuginčyti, jei teismas pripažins, kad interesus supainiojau, tada aš, tikėtina, iš VRK pasitrauksiu. Kol kas manau, kad VTEK klausimą išsprendė netinkamai.