Ar dar atsimename, kuriais trimis frontais pradėjome nepriklausomybės atkūrimo kovą? Anksčiau nei dėl visiškos laisvės sukrutome dėl planų statyti antrąjį Ignalinos AE bloką, nupūtėme dulkes nuo nacionalinės istorijos knygų, ėmėme sakyti tiesą apie nitratų kiekį daržovėse, o ypač – agurkuose. Patarimai, kaip sumažinti jų kiekį, ir spaudimas valdžiai jų atsisakyti mirgėjo solidžiuose laikraščiuose, eterio bangomis – ir skambėjo vis grynesne lietuvių kalba. Pastaroji ir buvo tas ketvirtasis frontas, kuriame darbų buvo ne ką mažiau, nei kovojant su antruoju IAE bloku.

Menantieji nepriklausomybės kovų pradžią negalėjo pamiršti ir savo vargų raunant rusicizmus, sykiu su sesers Barbaros anglų kalbos pamokėlėmis per televiziją žiūrimas ir lietuvių kalbos kultūros laideles. O jau kaip įsižeisdavome išgirdę net ir paties nuoširdžiausio vakariečio teiginį, esą mes kalbame rusiškai. Ir mums buvo visiškai neįdomu, kad kanadiečiui ar australui gali būti pernelyg sudėtinga susekti politines permainas Baltijos rytiniame pakraštyje.

Istorija mėgsta kartotis: šiandien kalba vėl tapo ypatingos svarbos klausimu Lietuvoje, tiksliau, mūsų santykiams su gruzinais. Šiai tautai ypatingų sentimentų turi visi – nuo politikų iki studentų ir menininkų. Regis, neturime ir neturėsime dėl ko pyktis, jei ne tas šaukštas deguto draugystės medaus statinėje: ginčai dėl Gruzijos (ar vis dėlto Georgijos, Sakartvelos, Kartvelijos?) pavadinimo.

"Aš išnaikinsiu terminą "Gruzija", pažadu", – prieš kelias dienas Vilniuje pareiškė gruzinų diplomatijos vadovas, primygtinai paprašęs pakeisti lietuvišką jo šalies pavadinimą. Jei ne kaukazietiška šypsena, tai būtų nuskambėję beveik kaip grasinimas.

Jei ne mūsų patirtis kovojant dėl savo šalies ir kalbos, draugų iš Kaukazo reikalavimą galėtume laikyti ir užsispyrusių žmonių įgeidžiu. Juk svarbu ne tai, kaip pavadinsi šalį, bet kad ją myli ir palaikai. Anava kiek prezidentų – net ir pačios galingiausios planetos valstybės – kiek kartų sumaišo valstybių pavadinimus, ir nieko, nė viena sąjungininkė dėl to neapipila jų protesto notomis. Supranta, kad dažnai svarbu ne žodis, bet darbai.

Tačiau mūsų lituanistai – juk ne diplomatai, įpratę mandagiai pritarti svečiams iš užsienio ir šį bei tą paaukoti dėl strateginio partnerio. Lietuvių kalbos sergėtojai yra tas ketvirtasis dramblys, ant kurio laikosi ketvirtis mūsų nepriklausomybės. Jų žodžiais vis dar kalba ta aukščiausioji tiesa, kuri kadaise pažadino mumyse apspangusią tautinę sąvimonę. Galbūt todėl jie yra tokie atkaklūs ir nepaiso priekaištų dėl pernelyg konservatyvaus požiūrio į kalbą.

Tačiau, ką daryti, jei šiuo, Lietuvos užsienio politikai, pasirodo, tokiu svarbiu klausimu, mūsų kalbininkai yra užsispyrę ne mažiau nei bičiuliai iš Kaukazo?

Kaukazo kalbų žinovai tikina: "Gruzijos" derėtų kuo skubiau atsikratyti – tai būsią ne tik draugiška bičiulių atžvilgiu, bet ir logiška lingvistikos požiūriu. Mūsiškiai kalbininkai kol kas nepasiduoda ir elgiasi it nesuprastų nei kaukazietiškos garbės sąvokos, nei už įsitvirtinimą politiniame žemėlapyje vis dar kovojančios tautos norų. Tik kažin, ar šįkart šis atkaklumas nėra beprasmis? Galų gale mainais už "Georgiją" mūsų žodyne galėtume paprašyti panašios paslaugos ir savo bičiulių, Lietuvą vis dar vadinančių pagal slaviškąją tradiciją. Tostas už tostą, kaip priimta Kaukaze.