Kalėdų šventimas XX amžiuje radikaliai pasikeitė. Dabar vaikai iš Kalėdų senelio laukia nešiojamo kompiuterio arba išmaniojo telefono, tačiau gerokai anksčiau didžiausia dovana buvo namuose keptas sausainis ar iš pelenų pagamintas muilas. O apie Kalėdų eglutę nebūdavo net kalbos, jei koks valstietis ją būtų nukirtęs, neišvengtų pono rykščių.

Dovanų tradicija atėjo iš Vakarų

Dabar daug kas nuogąstauja, kad Kalėdos pastebimai nutolo nuo senųjų tradicijų, kurias puoselėjo tradicinio kaimo gyventojai. Šiandieninės Kalėdos neįsivaizduojamos be į kelis sluoksnius įpakuoto kalno brangių dovanų, nuo maisto lūžtančių stalų ir dirbtinėmis dekoracijomis išmargintų namų.

Portalo kalbinti etnologai sutiko, kad kol į kaimus neįžengė Vakarų civilizacija, didžiosios metų šventės atrodė visai kitaip. Tuomet Lietuvoje vyravo natūralumas ir betarpiškas ryšys su gamta.

Etnologas, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Arūnas Vaicekauskas tikino, kad dovanos yra šiuolaikinės kultūros reiškinys. Anot jo, dovanų tradicija susiformavo XX amžiaus pradžios Lietuvos didmiesčiuose. Iš pradžių dovanų gaudavo tik mažieji. Ir jos būdavo gana paprastos – dažniausiai kepiniai. O materialios dovanos miestuose išplito po Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija persikėlė ir į kaimus.

Iki tol už gerus palinkėjimus būdavo apdovanojami kalėdiniai persirengėliai. „Šiaurės Lietuvoje jų būdavo ir jie po palinkėjimų gaudavo dovanų. Ir jie dažniausiai gaudavo maisto produktų. Tiesa, netekėjusios merginos atsilygindavo megztom pirštinėm, juostomis arba rankšluosčiais. Šios apeigos pasibaigdavo pasilinksminimu ir maistas būdavo ten sunaudojamas“, - pasakojo pašnekovas.

Kad senieji lietuviai nebuvo pratę prie prabangių dovanų, sutiko ir etnologė doc. dr. Daiva Šeškauskaitė. Jos žodžiais tariant, tuomet visos dovanos būdavo rankų darbų: „Mašinų ir šaldytuvų žmonės tikrai negaudavo. Dažnos dovanos – pirštinės ir kojinės. O bernai gaudavo netgi muilo. Muilas iš pelenų būdavo didžiausia dovana. Bernai įduodavo dovanas Kalėdai, kad jos būtų perduotos patinkančioms mergoms. Merginos bernams perduodavo skarelę, juostelę ar šaliką. Aišku, visi įtardavo, kas ką padovanojo.“

Ant stalo maisto netrūkdavo

Nors per šventes riebaus maisto kaimuose niekada netrūkdavo, tačiau A. Vaicekauskas sakė, kad žmonės pernelyg nepersivalgydavo, kadangi jie sunkiai dirbdavo ir tokiu būdu sudegindavo labai daug kalorijų. Tiesa, sočių pietų tradicija išliko ir iki šiol, bet vis dėlto reikėtų to išvengti, nes dabar žmonių fizinis krūvis yra žymiai mažesnis.

„Tradicinė virtuvė leisdavo išvengti persivalgymo, kadangi ji orientuota į sunkiai dirbantį žmogų. Kaimo žmogaus gyvenimas anksčiau buvo sunkus, todėl ir maistas buvo riebus. Bet nėra gerai, kad toks pats maistas tenka ir šiandieniniam žmogui. Dabar žmogus skatinamas vartoti, todėl atsiranda nuolatinis persivalgymas“, - kalbėjo vyras.

Kalbinti etnologai sakė, kad anksčiau lietuviai šventinį stalą dažniausiai praturtindavo aguonų ir kanapių pienu, kisieliumi, žuvimi, grybais, pyragėliais su grybais ir uogom ir pan. D. Šeškauskaitė teigė, kad avižinis ir spanguolinis kisielius visuomet buvo patiekimas su spirgais.

Taip pat mokslininkė pabrėžė, kad Kūčių vakarienę lietuviai vietoje dabar iš dvasininkų perkamų plotkelių pradėdavo iš daigintų grūdų gaminta kūčia: „Dabar daug kas nežino, kad prieš dvi ar tris dienas būdavo pradėti daiginti grūdai ir per Kūčias į namus ateidavo kūčia. Kūčia simbolizuoja kitų metų derlių. Kol nebuvo ugnies, kūčia buvo senovės duona. Iš daigintų grūdų su medumi sumaišytą kūčią šeimininkas tris kartus apneša aplink namą, tada pasibeldžia, kad kas nors jį pasitiktų ir įleistų. Sako: aš esu Dievas – atnešiau jums kūčią. Tai būdavo pirmas svarbiausias valgis, kurį šventiškai pakalbėjęs tėvas visiems išdalindavo.“

Be to, D. Šeškauskaitė pridėjo, kad ypatingai svarbūs būdavo žirniai, kurie laikyti vaisingumo simboliu. O per Kalėdas lietuvių stalas būdavęs ypač riebus. Šeimininkės ant jo kraudavo viską, ką turėdavo geriausio – antį, žąsį ar kalakutą.

Tiesa, šventinę dieną ypatingas dėmesys buvo skiriamas elgetoms. Manyta, kad namuose apsilankęs vargeta atnešdavo laimę. Todėl tokie žmonės būdavo labai laukiami ir priimami kaip didžiausi svečiai. O jei jauna mergina nesusipratusi jį išvarydavo, jai būdavo pasakoma: išvarei laimę iš namų.

Vis dėlto mokslininkei neatrodo suprantama, kad dabar vos ne visus Kūčių patiekalus moterys parsineša iš prekybos centrų lentynų. Pasak jos, taip stabdoma tradicijų tąsa: „Dabar visas Kūčias galima nusipirkti parduotuvėje. Anksčiau vaikai kartu gamindavo kūčiukus, riestainius, bandeles. Labai svarbus tradicijų perdavimas. Matydamos, kaip gaminami Kūčių patiekalai, mergaitės tai išmoksta ir vėliau perduoda savo vaikams.“

Puošdavo miško medžius

Tuo tarpu A. Vaicekauskas teigė, kad kalėdinė eglutė valstietiškąją kultūrą papildė tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pasak jo, lietuviai eglutės puošybos tradiciją perėmė iš vokiečių. Iš pradžių žaliaskarė būdavo puošiama šiaudinėmis figūrėlėmis, taip pat karpiniais, obuoliais, saldainiais ir kepinėliais. O specialūs žaisliukai, anot jo, atsirado Lietuvos didmiesčiuose 3-4 dešimtmetyje. Iki tol į namų puošybą būdavo žiūrima daug paprasčiau.

„Pirmiausia namai būdavo švariai išvalomi – išplaunama asla, nuvalomos sienos, suolai. O šiaip nebūdavo ypatingo puošimo. Aišku, žmonės namo parsinešdavo eglių ar pušų šakų. Šiaudiniai paukščiai ir popieriniai karpiniai būdavo ne kiekvienuose namuose“, - teigė etnologas.

Kad eglučių puošyba Lietuvoje išplito palyginti neseniai, sutiko ir D. Šeškauskaitė. Anot jos, tuo metu, kai valstiečiai buvo besąlygiškai priklausomi nuo bajorų, apie eglės kirtimą nebuvo galima net pagalvoti: „Miškai priklausė bajorams, o paprastas žmogus jo tikrai neturėjo. Todėl negalėjai sugalvojęs imti ir pjauti medį. Priešingu atveju bajoras išplaks – ir viskas.“

Kaip tik todėl lietuviai tuomet puošdavo miško medžius. Ant jų būdavo kabinamos vaišės žvėreliams – morkos, obuoliai, riestainiai ir pan. Ir jiems visai nerūpėjo, kad būtų puošiamos vien tik eglės. Gardėsių galėdavo sulaukti bet koks medis.

Apskritai tuomet lietuviams miško gyventojai labai rūpėjo. Kadangi anksčiau sniegas pasiekdavo namo palanges, todėl žvėrims būdavo sunku prasimaitinti. Dėl to žmonės per didžiąsias metų šventes jiems niekada nepamiršdavo padėti, paberiant grūdų ar papilant šieno.

Natūralumo nesusigrąžinsime, bet Kalėdos neišnyks

O žvakių deginimas seniesiems lietuviams būdavo pernelyg didelė prabanga. Paprasti žmonės apie tai negalėdavo net pagalvoti, kadangi vaškas buvo labai brangus. „Žvakės tikrai nebuvo deginamos. Žmonės dažniau naudodavo balanas arba lajines žvakes“, - sakė pašnekovė.

Vis dėlto abu etnologai sutiko, kad šiandieninės Kūčių ir Kalėdų tradicijos labai pasikeitė nuo buvusių prieš, pavyzdžiui, 100 metų. Per tiek laiko žmogus nutolo nuo gamtos, o ją pakeitė marketingo siūlomos miestietiškos šventimo pramogos.Tačiau A. Vaicekauskas tikino, kad permainos prasidėjo tikrai ne vakar. Jo teigimu, pokyčiai ėmė ryškėti jau praėjusiame šimtmetyje.

Tačiau dėl to jis pernelyg nesijaudina, kadangi tradicijos turi prisitaikyti prie kultūros. Ir galiausiai etnologas patikino, kad didžiosios metų šventės niekada neišnyks, tačiau laikui bėgant jos nuolatos keisis.

„Apie išnykimą kalbėti nevertėtų. Per tiek metų švenčių tradicija išliko. Žmogus be simbolinės veiklos negali egzistuoti. Šiandien šiai tradicijai suteikiamos naujos prasmės. Kultūra visą laiką keičiasi. Kai keičiasi žmonių gyvenimo sąlygos, turi keistis ir kultūros formos. Jos turi atitikti realias gyvenimo sąlygas. Dabar mes skubame į Europą, atsisakydami dalies tapatumo, bet anksčiau ar vėliau prieisime tą tašką, kai atsigręšime atgal, ką daro visi europiečiai. Paskui ieškosime simbolinių pamatų. Aišku, į tą patį tašką negrįšime. Apeiginėms formoms bus suteiktos naujos prasmės“, - tikino etnologas.