FESTIVALIS
„Traviata“ sugrįžo jaudinti ir žavėti
Štai ir vėl, nepraėjus ir dešimtmečiui, į Klaipėdos muzikinio teatro sceną sugrįžo nuostabioji Džiuzepės Verdžio „Traviata“. Šios legendinės operos premjera praėjusį šeštadienį įsiliejo į 6-ąjį „Muzikinį rugpjūtį pajūryje“, kuriame šiemet skamba italų operinė, simfoninė ir kamerinė muzika. Be to, kaip tik šiemet sukanka 150 metų nuo pačių pirmųjų „Traviatos“ žingsnių į sceną. Paradoksas – publikos dabar vienas laukiamiausių pasaulio operinės muzikos šedevrų tuomet patyrė fiasko... Bet jau po metų nemirtingoji „Traviata“ prisikėlė „iš pelenų“ ir pradėjo savo triumfo žygį po viso pasaulio scenas, vėl ir vėl sugrįždama į jas štai jau pusantro šimto metų...
Išsaugojo dekoracijas
Mūsų uostamiestyje ši opera taip pat statyta ne kartą – 1934-aisiais, 1958-aisiais, 1978-aisiais... Paskutinį sykį – 1994-aisiais, pažymint Klaipėdos operos 60-metį ir Lietuvos scenografijos patriarcho Liudo Truikio (1904-1987) 90-ąsias gimimo metines.
Štai ir vėl po 9 metų pertraukos spektaklyje matome pagal 1966 metų L.Truikio eskizus sukurtus kostiumus bei dekoracijas, kuriuos Muzikinis teatras išsaugojo ir atnaujino „Traviatos“ atgimimo proga. Naujam gyvenimui operą prikėlė latvis dirigentas Ilmaras Lapinis, vilnietis režisierius Eligijus Domarkas, klaipėdiečiai chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir choreografas Vaclovas Sasnauskas.
Atpažįstamas veidas
Matyt, teisus dirigentas I.Lapinis, teigdamas, jog „ši Dž.Verdžio opera yra tokia gera, kad nebereikia ją dirbtinai gerinti“. Todėl suprantamas statytojų siekis gilintis į visus muzikinius bei dramaturginius niuansus, bet išsaugoti klasikinį šios operos veidą – didingą ir prabangų.
Sakyčiau, pakankamai modernumo šiam pastatymui suteikia siurrealistinis L.Truikio scenovaizdis. Jis – be galo sąlygiškas, nes pieštas. Tačiau jo simbolika, spalvų dermės ir plastika nepaprastai jautriai atliepia operos muziką, jos siužeto dramatizmą ir šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą.
Jaudina muzika
Naujojo pastatymo režisūra – klasikinė pagal visus kanonus. Orkestro akompanimentas – be galo jautrus ir spalvingas. Ko gero, būtent muzikos ir profesionalaus jos atlikimo – orkestro, solistų ir choro – dėka „Traviata“ nuskambėjo taip įtaigiai ir jaudinančiai. Lyg vienu įkvėpimu – visas dramatiškas kūrinys, nuo pradžios iki galo, ne tik populiariausios šios operos vietos (tokios, kaip „Pakelkim mes taurę linksmybių“), kurias turbūt daugelis žinome mintinai.
F.M.Piavė libretas pagal A.Diuma (sūnaus) „Damą su kamelijomis“ taip pat publikai puikiai žinomas. Todėl teatro apsisprendimas operą atlikti ne originalo kalba, o lietuviškai, glosto savimeilę, tačiau kažin ar pasiteisina. Vis dėlto, kaip esame girdėję, itališkai „Traviata“ skamba geriau. Gal todėl, kad tai jos gimtoji kalba. O lietuviški kai kurių dialogų vertimai atrodo banaloki, frazės gremėzdiškos, sunkiai išdainuojamos... Kaip ten bebūtų, operoje jaudina muzika, o ne žodžiai. Tačiau jie, juolab tariami visiems suprantama kalba, galėtų dar labiau sustiprinti publikos jaudulį...
Kerėjo ne tik balsais
Kita vertus, ir šiuokart jaudulio buvo su kaupu. Sunku pasverti, kieno nuopelnai čia didesni – Verdžio, teatro, statytojų ar atlikėjų...
„Traviata“ iš artistų reikalauja ypač didelės emocinės jėgos. Šioje operoje labai gerai matyti, kas ką gali. Nes solistui profesionaliai išdainuoti visas natas čia neužtenka. Jis turi nuosekliai kurti vaidmenį, charakterį, atskleisti visą jo dramatizmą.
Šia prasme buvo įspūdingas Algirdas Janutas (Alfredas Žermonas). Jo emocionaliame balse pulsuote pulsavo gyvas nervas. Tai išties europinio lygio operos solistas, be kita ko, vienodai žavus ir komiško, ir dramatinio plano vaidmenyse.
Gražina Miliauskaitė (Violeta Valery) šiuosyk kerėjo ištobulinta balso technika ir trapia išvaizda, kuri nepaprastai tiko jos herojei.
Alfredo tėvo Georgo Žermono vaidmenį sukūręs Klaipėdos muzikinio teatro primarijus Mindaugas Gylys ir vėl buvo aukštumoje. Šį artistą publika apdovanojo didžiausiais plojimais. Tikrai buvo už ką. Solistas dainavo išties puikiai, be kita ko, išsiskirdamas puikia dikcija. Be to, statiškas, rūstus tėvo vaidmuo jam stebėtinai pritiko ir pavyko.
Klasikos trauka
Praėjusį šeštadienį dar kartą įsitikinome, jog „Traviata“ – nuostabus kūrinys. Ir ne tik kaip naujamečių balių puošmena. Tai – odė didelei meilei, kurios trokšta kiekviena širdis. Tai opera, kurioje labai stipri dramatinė muzikos linija, lyg ją brėžtų pats likimas. Kartu čia tiek erdvės, vilties ir jausmo!.. Kūrinio tragizmas antrina gyvenimui. Tame irgi slypi jo šiuolaikiškumas ir nemarios klasikos aktualumas.
Taigi logiška, kad publika į premjerą veržėsi lyg į didžiausią šventę. Ketvirtadienį jau neįmanoma buvo gauti bilietų. Spektaklį žiūrovai priėmė labai gerai, negailėdami artistams aplodismentų. Dalindamiesi įspūdžiais, su pasididžiavimu klaipėdiečiai kalbėjo, kad mūsų Muzikinis teatras tokiais pastatymais daro garbę sau ir miestui.
Per pertraukas ir po spektaklio kai kas dar užmetė akį į vilniečio fotomenininko Arūno Baltėno fotoparodą „Venecija visada“, festivalio proga atsivežtą iš sostinės ir iškabintą teatro fojė. Romantiški Venecijos vaizdai tarsi dar labiau suartino publikos širdis su opera ir jos itališka dvasia.
Naujausi komentarai