PARODŲ SALĖSE
Trys dedikacijos – artimiausiems, tolimiausiems ir sau
Į Turgaus gatvę neseniai persikrausčiusioje „Parko galerijoje“ iki liepos 3-iosios užeiti kviečia trijų keramikių – Eglės Česonytės-Straigienės, Dainos Vanagaitės-Belžakienės ir Jūratės Strielskauskytės-Neimantienės – kūrybos paroda. Viliojanti menine išmone ir prabanga, iš dailininkių darbų sklindančia vasaros ir meilės kaitra.
Anot autorių, šią parodą jos skiria artimiausiems, tolimiausiems ir sau.
Masina akį ir širdį
Eglė ir Daina – kaunietės, Jūratė – vilnietė. Jas visas vienija dar neišblėsę studijų Vilniaus dailės akademijoje prisiminimai, nebe pirmąsyk šias dailininkes ir jų kūrinius suburiantys į bendrą parodą.
Prieš metus ši trijulė jau svečiavosi „Parko galerijoje“, į jos ir mūsų uostamiesčio parodinę būtį atnešdama nepakartojamo jaunystės spindesio bei netramdomo gyvenimo pilnatvės džiaugsmo. Dabar ir vėl jų nauji keramikos darbai puikuojasi modernioje „Parko galerijos“ erdvėje, masindami akį ir širdį gyvenimo aistra, subtilia erotika, tyliu susimąstymu.
Kur gimsta mintys ir jausmai
Daina Vanagaitė-Belžakienė ant trijų paauksuotų kolonų įkurdino „Natiurmortą su papūgom“, „Peizažą“ su valtimi ir mėnuliu, svajingą „Aktą“. Ant sienos pakabino triptiką „Augimas“, kuriame moters krūtinė jai neatsiejama nuo gėlių žydėjimo.
Eglė Česonytė-Straigienė klaipėdiečiams siunčia „Linkėjimus iš laiko laboratorijos“. Šiame konceptualiame indų cikle, kuriam antrina kita jų kompozicija „Duo“, autorė taurės, vazos formoms pasirinko smegenų pusrutulio motyvą. Iš tiesų, kas slypi mūsų mintyse, kas jose yra, gimsta ir gali būti sudėta?.. Savo mintis apie žmogaus gimimą ir gyvenimą keramikė apgyvendino triptike „Metų laikai“, o ant šilkinių pagalvėlių leido ilsėtis „Privačiam laikui“.
Kai tyla nebetelpa savyje
To privatumo parodoje gana daug. Intymaus, jaukaus ir šilto, romantiškai ištirpstančio keramikos formose, glazūrų spalvose ir atspalviuose. Jūratės Strielskauskytės-Neimantienės kūriniai – lyg tylus autorės pokalbis su savimi. Ar įmanoma kalbėtis su savimi? „Taip, įmanoma, - teigia Jūratė. – Iš buvimo tyloje auga mintis. Kai tyla nebetelpa savyje, ji pradeda kalbėti. Tuomet tarsi pabundu iš begalinio sapno ir pradedu griauti šią tylą. Kitaip tariant, klausi, ieškai arba lauki atsakymo. Kai begalės minčių spiečiasi aplink, pro jas stebiu idėjų pasaulį.“ Kada idėja tampa realybės turiniu? „Per save sueinu su laiku, ir jis tarsi apsigyvena atminties sektoriuose, kol tampa apčiuopiamas: kaip forma, kaip molis, kaip spalva...“ – atsako dailininkė. O kam visa tai?.. „Kad primintų tas nuostabias būsenas“, - atsidūsta Jūratė. Tai lyg atspaudai erdvėje, kaip aidas iš anapus? „Tai amžinas pokalbis...“ Apie „Atminties saugyklą“, „Tylą“, „Atspindžius“, „Moteriškumą“ ir gralio taurę – kaip „Vienintelę tiesą“, „Kai atviras dangus“... Joje sumaišyta daug - truputėlis meilės ir švelnumo, paslaptingų rytietiškų spalvų ir svaigių kvapų, moteriškos gudrybės ir išminties, aistros palaimos ir tobulybės ilgesio. Tai yra vienintelė gyvenimo taurė.
Naujausi komentarai