Panevėžiečiams oficialios prekyvietės dar teks luktelėti, tačiau proga savo užaugintą produkciją parduoti be tarpininkų pavieniai ūkininkai jau naudojasi, rašo dienraštis "Sekundė".

Bando išsilaisvinti

Būtinybę ūkininkams patiems prekiauti savo produkcija įvertino Žemės ūkio rūmai. Kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba bei savivaldybėmis vykdomas projektas „Mobilieji ūkininkų turgeliai“ sėkmingai įsibėgėja.

Sumanymas naudingas ir ūkininkams, kuriems pasiekti pirkėją neretai būna sudėtinga, ir pirkėjams, tarp prekybos centruose siūlomų lenkiškų ir kitokių produktų pasigendantiems natūralaus lietuviško maisto.

Mobiliuosiuose turgeliuose siūlomas pienas, varškė, dešros, skilandžiai, uogos, vaisiai, duonos ir pyrago gaminiai, naminė gira. Prekiauti be tarpininkų ypač skatinami sunkius laikus išgyvenantys pieno ūkių savininkai ir kulinarinio paveldo gaminius gaminantys ūkininkai. Jie bene labiausiai ir džiaugiasi galimybe savo produkcijos neparduoti pigiau nei savikaina.

Vertina natūralumą

„Kad idėja sudaryti ūkininkams sąlygas patiems prekiauti savo produkcija buvo teisinga, net abejonių nekyla, - „Sekundei“ sakė Žemės ūkio rūmų Kooperacijos plėtros koordinavimo centro specialistas, projekto „Mobilieji ūkininkų turgeliai“ koordinatorius Mindaugas Maciulevičius. - Juk sudėtinga derėtis su perdirbėjais, ūkininkai tampa priklausomi. Maža to, jų sukuriama produkto pridėtinė vertė dažnai atitenka perdirbėjui. Galimybė prekiauti patiems šias problemas bent iš dalies išsprendžia.“

Pasak M.Maciulevičiaus, nuo prekybos centrų gausos pavargę žmonės mielai perka tiesiogiai iš gamintojų.

„O šviežio natūralaus maisto pranašumus pirkėjai jau išmoko įvertinti, - pažymėjo projekto koordinatorius. - Smagu, kad ūkininkai labai greitai persiorientuoja pagal poreikius. Jei paprašoma gurmaniško varškės sūrio su prieskoninėmis žolelėmis, jau kitą dieną jo galima nusipirkti.“

Tikimasi, kad mobilieji turgeliai iš daugiabučių kiemų išvys nelegalius pieno prekeivius.

Pradėjus organizuoti mobiliuosius ūkininkų turgelius, prireikė išspręsti daug problemų. Buvo aišku, kad Lietuvoje galiojančios higienos normos daugeliui ūkininkų užkirs kelią į tiesioginę prekybą.

Prie derybų stalo sėdo Nacionalinės vartotojų federacijos, ūkininkų turgų organizatoriai ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai. Bendro darbo rezultatas - nauji palengvinti reikalavimai ūkininkams, perdirbantiems savo produkciją.

Būtinas reikalavimas - produkciją pardavinėti iš specialių automobilių, turinčių šaldytuvus ar kitą įrangą - kokią, priklauso nuo produkcijos rūšies.

„Turime sugebėti ne tik paskatinti ūkininkus ryžtis permainoms, bet ir užtikrinti produktų saugumą, todėl atlikome turgų analizę ir nusprendėme, kad geriausia bus dirbti pagal principą „ūkininkas - pas vartotoją“, - apie mobiliųjų turgelių atsiradimo eigą pasakojo M.Maciulevičius. - O palengvinti higienos reikalavimai jokiu būdu nereiškia, kad jų nesilaikoma. Ir mes patys šaldytuvus keliskart per dieną su termometrais patikriname, ir ūkininkai patys supranta, kad norėdami turėti nuolatinių pirkėjų privalo išlaikyti kokybę.“

Pirmieji mobilieji ūkininkų turgeliai įkurti Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Vilniuje ūkininkų užauginta produkcija siūloma jau 17-oje vietų, šiek tiek mažiau jų yra Kaune, sėkmingai prekyba vyksta ir Šiauliuose.

„Panevėžyje mobiliojo turgelio dar nėra. Kada jis atsiras - tik kelių mėnesių klausimas, - įsitikinęs Žemės ūkio rūmų atstovas. - Šio krašto ūkininkai aktyvūs, todėl patys imasi savarankiškai prekiauti. Žinau, kad keli Panevėžio krašto ūkininkai atveža savo augintą produkciją į Vilnių.“

Paklausa yra

Vienas iš pirmųjų, pasinaudojęs galimybe tiesiogiai prekiauti ūkyje gamintais pieno produktais yra Švainikų kaimo ūkininkas Julius Martinonis. Jo motina Zofija Martinonienė, kasdien prie „Žaros“ prekybos centro atvežanti šviežio pieno, sūrių, grietinės, varškės ir sviesto, sako, kad vargti tenka ne iš gero gyvenimo.

„Gal kam atrodo, kad šitaip gali pinigų pasisemti, o iš tiesų tai labai vargingas darbas. Dieną prekiaujame, o naktį sūrius gaminame, - nelengvą ūkininkų dalią apibūdino moteris. - Tiesa, tai geriau, nei atiduoti pieną supirkėjams už labai mažą kainą.“

Pieną Z.Martinonienė parduoda po 1,50 lito už litrą, už pusę kilogramo varškės prašo keturių litų, tokia pat kaina parduodama ir grietinė, o pusė kilogramo sviesto kainuoja devynis litus.

„Viską žmonės perka, - paklausiausios prekės negali išskirti ūkininkė. - Vienas pageidauja saldaus sūrio, kitas - rūgštesnio, trečiam pieno įpilu.“
Poreikis nemažas - vien pieno per dieną parduodama apie 200 litrų.
„Geri ir skanūs produktai, kaina nedidelė, todėl apie derybas net kalbos būti negali“, - kalbėjo pilną maišelį prekių įsigijęs panevėžietis.

Sklandžiai prekyba eina iš Pauliaus Speičio ūkio atvežtomis braškėmis. Po penkis ir septynis litus kainuojančios uogos sparčiai tirpo nuo prekystalio. Uogas svėrusi moteris sutiko, kad kaina pirkėjų nebaido, nes žmonės jau žino, kad uogos tikrai lietuviškos ir skanios.

Ar braškių mėgėjai sulauks mažesnių kainų, pardavėja prognozuoti nesiryžo, nes žalių uogų lysvėse nebedaug.