Vien per pastaruosius porą mėnesių be darbo liko du geriausio valstybės tarnautojo titulą ir tarptautinių institucijų pripažinimą pelnę valstybės įstaigų lyderiai.

"Ačiū už tarnystę Lietuvai, o ne valdžiai." "Neprapulsi! Tik gaila, kad valstybė tokia trumparegė, kad negali išsaugoti vertingų pareigūnų savo tarnyboje." Tokiais komentarais iš posto išlydėtas Aukščiausiosios audito institucijos (Valstybės kontrolės) vadovas Arūnas Dulkys. Išlydėtas į niekur.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs A.Dulkys atleistas iš pareigų, o kito posto jam nepasiūlyta.

Jam, laikytam vos ne valstybės tarnautojo etalonu, nesuteikta galimybė tęsti darbų, aukščiausiais balais įvertintų ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių organizacijų. Jis yra pelnęs Lietuvos verslo "Oskaru" vadinamą Lietuvos verslo konfederacijos "Partnerystės lyderio" apdovanojimą, Investuotojų forumo skiriamą Metų valstybės tarnautojo titulą, Lietuvos pramonininkų konfederacija jį įvertino Vytauto Andriaus Graičiūno aukso medaliu. Pagyrimų jis nuolat pelnydavo ir iš tarptautinių institucijų ir ekspertų. Vyriausiasis valstybės kontrolierius buvo vertinamas už kryptingą veiklą didinant viešojo sektoriaus efektyvumą, už aukščiausių vadybos standartų valstybės valdyme diegimą.

Bet A.Dulkio pirmoji kadencija poste baigėsi, ir Prezidentui pasirodė, kad kito pretendento programa ambicingesnė. Nors toks Gitano Nausėdos sprendimas sulaukė daug kritikos, o Seimo nariai pirmą kartą balsuodami atmetė tokį teikimą, Prezidentas buvo nepalenkiamas, ir iš antro karto Seimas susitaikė su jo nuomone.

Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu užsimota valstybės tarnybą išvalyti nuo pačių geriausių vadovų. Kovą darbo neteko dar viena Investuotojų forumo Metų valstybės tarnautojo titulo turėtoja – Užimtumo tarnybai vadovavusi Ligita Valalytė. Ji buvo vertinama už Užimtumo tarnybos struktūrinę pertvarką, kurią ir Europos Komisija pripažino sėkmės istorija, už pastangas savo vadovaujamą instituciją depolitizuoti, didinti jos skaidrumą, efektyvumą ir lankstumą.

Tačiau kovo 9 d. baigėsi pirmoji L.Valalytės kadencija, ji dalyvavo konkurse siekdama tęsti taip gerai įvertintus darbus, bet nenugalėjo.

Nebevadovauja itin svarbiai valstybei institucijai – Viešųjų pirkimų tarnybai ir dar viena Investuotojų forumo Metų valstybės tarnautoja išrinkta vadovė – Diana Vilytė. Tiesa, ji pasitraukė pati. 2018 m. gruodį ji paskirta antrai kadencijai, o po devynių mėnesių pernai rugsėjį pasiprašė atleidžiama iš pareigų. D.Vilytė dalyvavo valstybės įmonės Registrų centro vieno iš padalinio vadovo konkurse ir jį laimėjo.

Galima sakyti, ji savo noru perėjo į žemesnę lygą. Puikiai vertinama vadovė sakė, kad pasitraukimą lėmė daug priežasčių, bet neslėpė, kad viena jų – tai, jog nejautė politinio palaikymo jos pradėtoms pertvarkoms ir valios keisti situaciją.

Prezidentūra D.Vilytei pažėrė komplimentų kaip puikiai savo srities specialistei ir paprašė pasilikti dirbti, bent kol jai bus surasta pamaina. Gerai, kad nesutiko. Nes nuo jos prašymo atleisti iš pareigų praėjo aštuoni mėnesiai, o naujo vadovo vis dar nėra, tarnybai vadovauja laikinoji vadovė.

Metų valstybės tarnautoja išrinkta D.Vilytė iš posto pasitraukė pati.

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorių ketveriems metams skiria ir atleidžia prezidentas premjero teikimu. Vasarį Saulius Skvernelis sakė, kad buvo pateikęs kandidatūrų, bet Prezidentas jas atmetė. Prezidentūra dar nuo rudens žada, kad vadovas bus artimiausiu metu. "Artimiausias laikas" – žinoma, reliatyvi sąvoka.

Laikinai, bet nuolat

Nors mūsų valstybė lengvai atsisveikina su geriausiais pripažintais vadovais, bet neretai sunkiai randa naujų – ar tai būtų skiriamos, ar konkursų būdu laimimos vadovų pareigybės.

Lietuvoje yra labai svarbių įstaigų, kurioms laikinieji direktoriai vadovauja vos ne ilgiau nei nuolatiniai. Viena tokių – Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos. Ministrai keičiasi, bet tradicija laikyti šią instituciją be nuolatinės galvos – ne.

Tuoj bus dveji metai, kai dabartinis ministras Vilius Šapoka pasirašė įsakymą, pavesdamas Muitinės departamento generalinio direktoriaus funkcijas atlikti direktoriaus pavaduotojui Jonui Miškiniui. Laikinojo vadovo prireikė, nes iš pareigų pasitraukė vos pusantrų metų departamentui vadovavęs Arūnas Adomėnas. Tačiau ir iki jo departamentas nuolatinio vadovo neturėjo metus, per kuriuos įstaigai vadovavo net du laikinieji direktoriai – Ramutė Liupkevičienė ir J.Miškinis.

Prieš tai, 2010–2015 m., departamentas visą kadenciją turėjo nuolatinį vadovą – Antaną Šipavičių. Tačiau iki jo paskyrimo net dvejus metus įstaigą valdė laikinoji vadovė R.Liupkevičienė.

Taigi dabartinis laikinasis vadovas laikinai vadovauja departamentui jau antrąkart. Dar kartą likus be vyriausiojo valstybės muitininko, skelbta porą konkursų, bet vadovo rasti nepavyksta.

Nė vieno kandidato

Vis dėlto laikino vadovo laikini ir tikslai, tad įstaigoms ne į naudą toks dreifavimas nežinant, nei kada, nei kuo tai baigsis. Būna net tragikomiškų atvejų, kaip kad Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos. Per ketverius metus iki 2017-ųjų pabaigos, kai buvo paskirtas dabartinis direktorius Laimonas Čiakas, tarnybai vadovavo du nuolatiniai ir trigubai daugiau – net šeši laikinieji vadovai.

O laikinumas kai kuriose įstaigose užsitęsia. Tik po beveik metų pertraukos nuolatinį vadovą įgijo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Ankstesnės vadovės Ingos Juozapavičienės kadencija pasibaigė 2019 m. balandžio viduryje, o naujas vadovas Renaldas Čiužas darbą pradėjo šiemet kovo 24 d. Teko skelbti net kelis konkursus. Beje, norinčių vadovauti šiai įstaigai buvo daug daugiau nei galinčių. Viename konkursų varžėsi net 23 pretendentai.

Kur kas mažiau populiarus buvo Nacionalinės švietimo agentūros vadovo postas. Pernai vasarą nutarus įsteigti tokią įstaigą, nuo rugsėjo ji pradėjo dirbti, tačiau nuolatinę vadovę – Rūtą Krasauskienę turi tik nuo balandžio vidurio. Du konkursai neįvyko, nes neatsirado norinčių, trečiajame rinktasi vos iš dviejų. Nenuostabu: vadovauti reikia sujungtoms šešioms svarbioms švietimo įstaigoms, o alga ne ką didesnė, nei buvo vienos.

Daugybė laikinųjų vadovų ir savivaldybių institucijose. Štai Kaunas be nuolatinio policijos vadovo nuo pernai spalio 30 d., kai kilus korupcijos skandalui nuo pareigų nušalintas ligtolinis Kauno apskrities policijos viršininkas Darius Žukauskas.

Kaunas be nuolatinio policijos vadovo nuo pernai spalio 30 d., kai nuo pareigų nušalintas D.Žukauskas.

Ką jau kalbėti apie mokyklas, o jų steigėjai – savivaldybės: šiuos mokslo metus net 300 iš kiek per tūkstančio mokyklų sutiko neturėdamos nuolatinių vadovų.

Ką ten kitos institucijos, jei net net pats įstatymų leidėjas – Seimas nesugeba teisiškai sklandžiai ir laiku paskirti savo įstaigos vadovų. Pernai gruodžio 23 d. baigėsi Seimo kanclerės Daivos Raudonienės įgaliojimai. Jos atleidimo procedūra vyko gruodžio 20 d., tačiau parlamentarų balsų jai atleisti neužteko. Susidarė keista teisinė kolizija: ji neatleista, bet ir neturi įgaliojimų dirbti, nes pasibaigė jos kadencija. Sausio 14-ąją ji pagaliau atleista, Seimo valdyba pavedė pareigas laikinai eiti Seimo kanceliarijos darbuotojai Vaidai Servetkienei. To laikinumo terminas jau triskart nustumtas tolyn, gal ir iki kitos Seimo kadencijos, nes V.Pranckietis susipykęs su valdančiąja dauguma, tad kažin, ar kas iki Seimo rinkimų norėtų būti jo teikiamu kandidatu.

Politinė mėsmalė

Net pripažintų profesionalų kandidatūros aukojamos ant politinių ambicijų, o gal ir kerštavimo aukuro. Prezidento ir valdančiųjų kaktomuša dėl ekonomikos ir inovacijų bei susisiekimo ministrų akivaizdžiai atsirūgo ir Seimui balsuojant už Prezidento į Aukščiausiojo Teismo pirmininkes siūlomą laikinąją jo vadovę Sigitą Rudėnaitę. Nuolatinio vadovo šis Teismas neturi nuo pernai liepos, kai ligtolinis pirmininkas Rimvydas Norkus išvyko dirbti į ES Teisingumo Teismą.

Neaišku, kada turės. Gal po Seimo rinkimų, nors daugelio ne tik teismų, bet ir kitų valstybės institucijų kadencijos dėl to ir nesutampa su juos skiriančios institucijos, kad būtų renkamasi pagal kompetenciją, o ne pagal politines meiles ir nemeiles.

Kovą pasibaigė ir Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo, taip pat ir dviejų teisėjų – Gedimino Mesonio ir Vyto Miliaus – kadencija. Tačiau Seimas atmetė ir Prezidento, ir Seimo pirmininko, ir laikinosios Aukščiausiojo Teismo pirmininkės pasiūlytas kandidatūras. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria Seimas prezidento teikimu. Bet kol valdantieji kerštauja Prezidentui už premjero pasirinkto kandidato į ekonomikos ir inovacijų ministrus Luko Savicko atmetimą, kažin ar verta Prezidentui šios kadencijos Seimui teikti kokius kandidatus.

Gal Gitanas Nausėda dėl šios priežasties ir neteikia nei esamos, nei naujos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos vadovo kandidatūros, nors dabartinės pirmininkės Ingos Žilienės kadencija pasibaigusi? Ją į šias pareigas penkeriems metams prezidento teikimu Seimas paskyrė 2014 m. gruodžio 4 d. (tuomet įstaiga vadinosi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija). Bet Energetikos įstatymas leidžia, kad tarybos pirmininkas, kurio kadencija pasibaigusi, jeigu jis sutinka, pareigas eitų iki bus paskirtas naujas vadovas, bet ne ilgiau nei vienus metus nuo kadencijos termino pabaigos. Tad su dabartine vadove galima sulaukti ir naujo Seimo.

Vis dėlto valstybei tikrai ne į sveikatą, kai politikai nesugeba susitarti dėl svarbių postų, o nukenčia niekuo dėti pretendentai į pareigas. Tačiau Lietuvoje, panašu, ne tik nesusitariama, bet kartais net nesitariama, nors aukštų vadovų skyrimas visur yra ilgas derybų procesas.

Be darbo nelieka

Nors sunkiai ieškoma naujų vadovų, bet nesistengiama išlaikyti net geriausiais pripažintų esamų. Sklandė versija, kad gal iš valstybės kontrolierių A.Dulkys atleidžiamas, nes Prezidentas jam numatęs kitą atsakingą valstybės tarnybos vietą – juk nuo pernai rudens ieško Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo.

"Ne, nieko nesiūlė", – paklaustas, ar tikrai nesulaukė pasiūlymų, konstatavo A.Dulkys. Niekas neabejoja, kad jis sulauks siūlymų. Tik gaila valstybės, kad ji praranda tokį lyderį.

Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu užsimota valstybės tarnybą išvalyti nuo pačių geriausių vadovų.

Geri vadovai paprastai nelieka be darbo. Štai šią savaitę buvusi Užimtumo tarnybos vadovė L.Valalytė tapo aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos patarėja. "Buvau gavusi ir kitų siūlymų, bet aplinkos ministras pakvietė į savo komandą, ir sutikau. Postas – politinio pasitikėjimo, tad darbas neilgam, iki kadencijos pabaigos, o paskui bus matyti. Gal tai bus laikas pagalvoti, ką noriu gyvenime veikti", – sako L.Valalytė.

Lietuva nesusidomi ir tarptautinį patyrimą įgijusiais vadovais. Štai Vytenis Andriukaitis, pernai gruodį baigęs Europos Komisijos nario kadenciją, grįžo į Lietuvą, parašė laišką Prezidentui, premjerui, Seimo pirmininkui, merams su siūlymais, kaip Lietuvai įsijungti į europinę žaliąją darbotvarkę, gauti tam finansavimą. Tačiau jo sukauptu patyrimu susidomėjo ne Lietuvos institucijos, o Pasaulio sveikatos organizacija, paskyrusi jį savo pasiuntiniu Europos regionui.

Aukštesnioji valstybės tarnyba

Kitos valstybės stengiasi puoselėti vadovų aukso fondą. "Daugelyje šalių yra vadinamoji aukštesnioji valstybės tarnyba – atskiras valstybės tarnautojų korpusas, kuriam keliami dideli reikalavimai ir kuris atlieka aukštesnio lygmens vadovų funkcijas. Tiesa, skirtingose šalyse skiriasi tokios tarnybos reglamentavimas", – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros vedėjas profesorius dr. Saulius Pivoras.

Pavyzdžiui, JAV aukštesniąją valstybės tarnybą sudaro keli tūkstančiai aukšto lygio vadovų. Kas patenka į šį ratą, gali judėti iš vienos institucijos į kitą, nes jie nėra tik kokios specifinės srities vadovai. S.Pivoras pateikia ir Nyderlandų pavyzdį: ten yra speciali institucija, atsakinga už aukštesniąją valstybės tarnybą. Ji vykdo aukštų vadovų kaitos planavimą, stengiasi juos išlaikyti valstybės tarnyboje, reguliariai organizuoja individualizuotą pretendentų į vadovus mokymą, kad po vienos ar dviejų kadencijų jie galėtų pereiti vadovauti kitoms institucijoms.

Tarnyba nuolat stebi, kur atsilaisvins vadovo vieta ir kokie į ją galimi pretendentai. Tam rengiamasi iš anksto, tad ir vadovų pasikeitimas įvyksta greitai. Jeigu baigus kadenciją nėra kitų tinkamų pareigų, patyręs vadovas gali būti kuriam laikui įdarbinamas aukštesniosios valstybės tarnybos institucijoje patarėju, kad pasidalytų patyrimu su kitais pretendentais į vadovus.

Ar taip neformuojamas uždaras aukščiausių valdininkų klanas? S.Pivoro įsitikinimu, tai ne klanas, bet vadovų rezervas, į kurį patenkama tik įgijus patirties ir turint tokiems postams būtiną kompetenciją. Be to, toks rezervas nuolat papildomas, o jei vadovų konkursai atviri, juose gali dalyvauti ir kiti asmenys.

S.Pivoras pasakoja, kad Lietuvoje apie aukštesniąją valstybės tarnybą kalbama jau daugiau kaip dešimtmetį. Bet siūlymai nebuvo įgyvendinti, motyvuojant, kad dėl skaidrumo reikia atvirų konkursų.

Sistema šlubuoja

Vis dėlto dabartinė sistema sklandaus vadovų pasikeitimo negarantuoja. Jei net, pavyzdžiui, Energetikos įstatymu numatyta baigusiam kadenciją vadovui dar metus eiti pareigas, vadinasi, įteisinamas laikinumas, o tai nė vienai įstaigai – ne į naudą. Kada baigsis vadovo kadencija, nėra valstybės paslaptis, tačiau, užuot tobulinus vadovų skyrimo procesus, įteisinama esama ydinga situacija, kai svarbiose valstybės įstaigose ilgam įsivyrauja laikinumas. Žinant dabartinio Seimo politinį kerštingumą, iš tiesų būtų gaila jame deginti dar daugiau gerų vadovų. Bet ar tikrai sveika institucijai, jei net metus jai gali vadovauti asmuo, kuris neteikiamas antrai kadencijai?

Sklandžią valstybės tarnybos postų vadovų kaitą trikdo ir nevienkartiniai Seimo bandymai neatleisti kadenciją baigusio vadovo. Pasak profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu Seimas paskiria pareigūną tam tikram laikui, kadencijai, tai pasibaigus kadencijos laikui Seimas turi konstitucinę pareigą atleisti jį iš pareigų.

Bet kam tuomet įstatymas reikalauja Seimo dar ir balsuoti? O kuriozų čia būta nemažai. Prezidentui Valdui Adamkui teko triskart prašyti Seimo atleisti iš pareigų kadenciją baigusį Aukščiausiojo Teismo vadovą Vytautą Greičių. Bet jis, pasibaigus kadencijai, dar dirbo ilgiau nei metus ir buvo atleistas tik prezidente išrinkus Dalią Grybauskaitę.

Gaila valstybės

Taip, kadencijos reikalingos, kad nebūtų amžinų vadovų, į įstaigas patektų naujų vėjų. Tačiau tai nereiškia, kad gerą lyderį reikia keisti po vienos kadencijos, tik spėjant, kad naujas gal bus dar geresnis, ar, paskyrus naują vadovą, ankstesniajam nepasiūlyti naujų pareigų.

Tiesa, Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje demokratinių valstybių, dažniau sekama, kur praradęs postą valstybės tarnautojas įsidarbins, nei džiaugiamasi, kad valstybės tarnyboje įgyta patirtis ir toliau čia bus panaudojama. Tokia nuostata – ne be priežasties: deja, partinės meilės ir nemeilės vis dar kartais lemia karjerą valstybės tarnyboje.

Investuotojų forumo, kurio geriausiais valstybės tarnautojais pripažinti net trys vadovai savo ar ne savo valia per pastaruosius kelis mėnesius prarado pareigas, vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė sako dėl to labai apgailestaujanti.

R.Skyrienės įsitikinimu, mūsų valstybei trūksta politikos, kaip išsaugoti talentus, kuriuos patys sukūrėme valstybės tarnyboje.

"A.Dulkys, D.Vilytė, L.Valalytė buvo labai principingi ir kompetentingi vadovai. Bet tai, ką jie sakydavo, ne visiems patiko. Šie žmonės turėjo skaidrumo užtaiso, dirbo nuoširdžiai, kaip sau. O valstybės institucijos vadovo vietos nėra patogios ar minkštos. Jos pavojingos, slidžios, gali net netyčia paslysti", – R.Skyrienė pabrėžia, kad valstybės tarnyba nėra patepta cukrumi, nors skaitant komentarus socialiniuose tinkluose atrodo, kad ten labai saldu. Reikia daug kompetencijų, tenka daug atsakomybės, o algos nėra labai didelės, dėl gerų specialistų reikia konkuruoti ir su privačiu sektoriumi.

Jos įsitikinimu, mūsų valstybei trūksta politikos, kaip išsaugoti talentus, kuriuos patys sukūrėme valstybės tarnyboje. "Gaila valstybės, kad ji praranda tokius lyderius, nes sumenksta valstybės paslaugų kokybė. Tokie pavyzdžiai atbaidys ir kitus eiti į valstybės tarnybą", – neabejoja R.Skyrienė.