Budina timpano gaudesys

Velykų rytą, likus valandai iki šv. Mišių, 7 val., Panevėžio rajono Vadoklių bažnyčios klebonas Ričardas Banys palaimins į šventorių atneštą didžiulį katilo formos būgną ir pirmas užduos toną – keliskart pamuš mušikliu. Tada prie būgno stos 82-ejų Albertas Kisielis ir 69-erių Sigitas Liobikas, kasmet per Velykas būgną mušantys jau apie keturis dešimtmečius.

Besirenkantiems į šv. Mišias žmonėms, jei kas norės, irgi duos pamėginti. Tačiau kai procesija eina aplink bažnyčią, pasikeisdami muša tik tie du mušėjai, niekas jiems negali trukdyti. Mušėjams reikia ištvermės, nes taip apie pusantros valandos gaudžia ne tik Vadokliai, bet ir jo apylinkės, mat jei geras oras, garsas girdėti net už kokių 3 km.

„Mūsų, Vadoklių, būgno mušimas savitas – jis taip smarkiai mušamas, kad ne bumsi, o ūžia. Pro šalį einant net širdis virpa, toks stiprus garsas. Nemanau, kad kitų kraštų mušėjai taip moka“, – pasakoja vietos šviesuolis Vidmantas Skurdenis.

Kelsimės septintą, pasiimsime vandenėlio, rankšluostį, akordeoną ir pradėsime prausti kaimynus.

Jau koks 100 metų vadokliškiai neįsivaizduoja Velykų be būgno gaudesio. Būgnas – ir Kristaus Prisikėlimo, ir gamtos pabudimo šventinis simbolis. Net COVID-19 pandemija jo nenutildė: šv. Mišių nebuvo, bet nuo bažnyčios šventoriaus būgnas skambėjo kaip per kiekvienas Velykas.

Seniausi vietos gyventojai prisimena pirmą dar tarpukario laikų būgno mušėją Praną Jarmulką, pasakojama, lyg jis dirbęs cirke. Paskui tradiciją tęsė dar keli, o dabartinių dviejų mušėjų era tęsiasi jau apie keturis dešimtmečius. Beje, A. Kisielis namie yra būgną be perstojo išmušęs visą valandą.

Iš kur Vadokliuose atsirado šis būgnas, vadinamas timpanu ar, lietuviškai, liutauru, nežinoma. Manoma, kad greičiausiai tai buvęs karo grobis. Pasak V. Skurdenio, būgnas gražiai padarytas, iš žalvario, tik kojos nedailios, matyt, kokio kaimo kalvio darbo. Mūšio metu būgnas turėjo būti mobilus, turbūt raitelis mušdavo jį jodamas, o kojos, matyt, padarytos vėliau.

Vyras pasakoja, kad vienais metais per Velykas jam teko budėti gaisrinėje, tad būgną girdėjo apie 1,5 km atstumu nuo bažnyčios. „Girdžiu, kad garsas susilpnėjęs. Apžiūrėję pastebėjome, kad būgno membranos oda įplyšusi, todėl ir nėra skambesio. Su Albertu sakome: reikia naujos. Su veterinarais sutarėme, kad duos užmigdyto šuns odą, bet paskui pavyko gauti ožio. Ją reikia ne išdirbti, o tik apdirbti. Nulupus nuo ožio, ji įkasama į mėšlą, palaikoma keletą dienų, kad plaukas pradėtų slinkti, paskui pašalinami riebalai. Tada ją reikia apsiūti apie lanką, išdžiovinti, o paskui jau dėti ant būgno“, – aiškina V. Skurdenis, vadokliškių vadinamas jų būgno restauratoriumi.

Beje, pagaminta ir jo kopija, kurią Vadoklių kultūros centras naudoja įvairioms edukacijoms. Šįsyk prieš Velykas timpaną panoro mušti ir apie jį daugiau sužinoti jauniausi ir seniausi – Katinų senjorų dienos centro senoliai ir Velžio gimnazistai. Susidomėjimas Velykų būgnų mušimo tradicija ypač išaugo, kai 2019 m. ji įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Tradicija: vadokliškiai jau neįsivaizduoja Velykų be būgno gaudesio. Būgnas – ir Kristaus Prisikėlimo, ir gamtos pabudimo šventinis simbolis. (Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.)

Vanduo, dainos, palinkėjimai

Sąvadą ką tik papildė dar viena unikali tradicija – Velykų antros dienos prausimas. Sakralinio prausimo ir laistymosi vandeniu paprotys, kuriuo linkima gero derliaus, laimės ir sveikatos, fiksuojamas nuo XIX a., tačiau jis visur kitur sunyko, išskyrus Kėdainių rajone esantį Užupės kaimą, kuriame vieninteliame ši tradicija nepertraukiamai gyvuoja ligi šiol.

„Kelsimės septintą, pasiimsime vandenėlio, rankšluostį, akordeoną ir pradėsime prausti kaimynus. Eisime penkiese ar šešiese – du mano anūkai, marti, pora draugų. Anksčiau eidavome ir dešimt, bet kaime retėja žmonių. Pagrojame, kokią dainušką uždainuojame. Į delną įsipili vandens, nuprausi veidą – nuplauni visus griekus, palinki laimės, sveikatos ir eini tolyn“, – pasakoja Algirdas Berankis. Taip kasmet Velykų antros dienos rytą jis pradeda jau 65-eri metai. Pradėjo būdamas vos dešimties, kartu su savo tėvais.

Kaimynai laukia prausėjų, būtų blogas ženklas, jei ką aplenktų. Dabar bereikia aplankyti 15–20 namų – kaimę likę vos 62 gyventojai. „Senimas išmiręs, jaunimo nedaug. Tačiau ir tas, mano akimis, jaunimas jau 50-metį perkopęs“, – šypsosi 75-erių Užupės tradicijų saugotojas.

Senimas išmiręs, jaunimo nedaug. Tačiau ir tas, mano akimis, jaunimas jau 50-metį perkopęs.

Jis prisimena, kad kai tik pradėjo su tėvais vaikščioti kaimynų prausti, Užupėje buvo apie 40–50 sodybų, gyveno apie 300 žmonių. Pradėdavę 4.30 val. ryte, o kol paskutinę sodybą pasiekdavę, būdavo ir 17 val. vakaro. Dabar iki 11 val. ryto visus spėja nuprausti. Kaip kad prieš 65 metus, taip ir dabar tik pora sodybų jų neįsileidžia. Anksčiau juokais kokia kalade ar akmeniu tokių namų duris užremdavo.

Vidudienį visas kaimas susirenka, koncertą surengia, margučius ridena, su šventėms grįžusiais vaikais ir anūkais kartu švenčia Velykas. Pernai buvo geri orai, tai gal ir koks 60 susirinko. „Labai gražus, ramus kaimelis mūsų Užupė. Teka Liaudės upelis, o koks grožis, kai pavasarį ievos pražysta“, – kaimynų prausėjas pasakoja Užupėje gimęs, čia praleidęs visą gyvenimą, niekada iš čia nebuvo išsikėlęs, čia norintis ir gyventi, kiek bus skirta.

Scenarijus: „Kelsimės septintą, pasiimsime vandenėlio, rankšluostį, akordeoną ir pradėsime prausti kaimynus. Nuplauni visus griekus, palinki laimės, sveikatos, ir eini tolyn“, – pasakoja A. Berankis iš Užupės kaimo. (Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.)

Šokdina Šyvį

Į sąvadą įtrauktos dar kelios su velykiniu laikotarpiu ar jo laukimu susijusios tradicijos. Viena jų – Vilniaus verbų rišimas, gyvuojantis net iki septynių kartų.

Tarp naujausių sąvade – šyvio šokdinimas. Šis Užgavėnių karnavalą primenantis tarpušvenčio paprotys išlikęs tik Gražiškių miestelyje Vilkaviškio rajone. Čia kasmet raitelio apranga ir prie juosmens tvirtinama šyvo arklio kauke pasidabinęs personažas, lydimas persirengėlių, lanko miestelio gyventojus, linkėdamas jiems sveikatos, laimės ir derlingų metų. Kiekviename kieme šyviui surengiamas eiklumo išbandymas – jis turi peršokti per suolą ar kėdę.

Visa bendruomenė prisideda prie pasirengimo šventei – kas drabužius siuva, kas moko dainuoti, mat šventė turi ir savo dainą. Šyvio šokdinimas – gražiškiečių pasididžiavimas ir svarbi jų tapatybės dalis, mat šyvis pavaizduotas ir miestelio herbe.

Jei nori pamatyti tikrą Užgavėnių karnavalą, reikia važiuoti į Kurtuvėnus, Platelius, Grūšlaukę, kitus Žemaitijos miestelius ir kaimus. Senovinės kaukės ir žemaitiškas humoras šias šventes padaro išskirtines. Beje, patys žmonės, net ir niekieno neraginami ir neorganizuojami, buriasi ir vaikščioja vydami lauk žiemą.

Persirengėliai: šyvio šokdinimo paprotys išlikęs tik Gražiškiuose. Raitelio apranga ir prie juosmens tvirtinama šyvo arklio kauke pasidabinęs personažas kiekviename kieme turi peršokti per suolą ar kėdę. (Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.)

55 vertybės

Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė džiaugiasi, kad pačios bendruomenės puoselėja savo vietos tradicijas, teikia paraiškas jas įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, kurio valdytoja – LR kultūros ministerija, o tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Tos, kurios patenka į sąvadą, gauna sertifikatą, paskui LNKC stebi, kaip tradicija toliau puoselėjama. Įvertinimas skatina vietos bendruomenes dar aktyviau įsitraukti saugant paveldą, išauga susidomėjimas ta tradicija, atgyja nykstančios.

Nuo 2017 m. kuriamame unikalių atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarijos paveldo ir kitų tradicijų sąraše šiuo metu įrašytos 55 vertybės.

Tarp jų ypač daug atlikimo meno tradicijų, tarp jų dzūkų dainavimas Žiūrų kaime, dainos iš Marių dugno – užlietų kaimų statant Kauno hidroelektrinę, kuriose, pasak L. Sungailienės, tiek ir tradicijų, ir jautrumo, ir mistikos. Sąvade – kupiškėnų vestuvių spektakliai ir smuikavimas, Tauragės bandonija, Biržų sutartinės, lopšinės.

Kai kurios tradicijos, pavyzdžiui, drevinė bitininkystė buvo visai nykstanti. L. Sungailienė pasakoja, kad ji laikėsi vos ant dviejų drevininkų. Dzūkijos nacionalinis parkas ėmėsi ją puoselėti, vyko mokymai, ir dabar įšventintų drevininkų per dešimt, susidomėjimas auga, ir ne tik teoriškai – drevininkai susiranda dreves, prižiūri bites.

Į sąvadą naujai įtrauktas archajiškas nykstantis amatas – skiedrinė stogdengystė, kurio meistrai gyvenamųjų namų, koplytstulpių, stogastulpių, malūnų, bažnyčių ir varpinių stogus dengia specialiomis staklėmis išdrožtomis skiedromis – malksnomis.

Mūsų, Vadoklių, būgno mušimas savitas – jis taip smarkiai mušamas, kad ne bumsi, o ūžia. Pro šalį einant net širdis virpa.

Išskirtinių tradicijų sąraše vietą rado labai skirtingos tradicijos – poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, lietuviškos ristynės, Šilinių dzūkų grybavimas ar Jūžintų krašto keptinis alus. Sąvade – ne tik lietuvių, bet ir kitų tautinių bendrijų tradicijos, kurios yra svarbi Lietuvos paveldo dalis. Tarp jų – totorių vestuvių pyragas čiakčiakas ir visaginiečių totorių pavasario ūkio darbų pabaigtuvių šventė Sabantujus, Lietuvos karaimų vestuvių tradicijos.

Įtraukta ir visai naujų, pavyzdžiui, nuo 1969 m. rengiama Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų šventė FiDi, kurio matomiausias simbolis – didžiulio žalio dinozauro vedamos eitynės miesto gatvėmis. FiDi tradicija perduodama iš vienos studentų kartos į kitą, susibūrusi kūrybinga bendruomenė, kurioje ir dabartiniai studentai, ir alumnai. Pasak L. Sungailienės, ir UNESCO skatina atverti duris ir šiuolaikinei miesto kultūrai.

Ji džiaugiasi, kad sąvado sąraše atsirado nauja kategorija – pirmąkart įtrauktas nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veiklos pavyzdys – Šilutės, Klaipėdos rajonų gyventojų nykstančios lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas. Ryškiausia iniciatyva – lietuvininkų tarmės mokyklėlė, paskatinusi vietos žmones mokytis savo krašto šnektos ir tapusi įrodymu, kad tarmės galima išmokti ir ją susigrąžinti į kasdienį gyvenimą.

Grožis: Vilniaus verbų rišimo tradicija, jos puoselėtojų teigimu, gyvuoja net iki septynių kartų.

Formuojant sąvadą remiamasi UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo formavimo pavyzdžiu. Dabar jame – trys lietuviški unikumai: kryždirbystė ir kryžių simbolika, Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse, sutartinės.

Šių metų pabaigoje tikimasi teigiamo sprendimo ir dėl mūsų šiaudinių sodų. „Jie turi ir žavesio, ir paslaptingumo, ir sakralumo. Atrodo tokie trapūs, bet kiek daug juose ir filosofijos, ir mitologijos, ir mūsų pasaulėžiūros dalykų, iš jų gali semtis kūrybinio įkvėpimo, tai telkiantis visuomenę bendrai idėjai simbolis“, – žavisi L. Sungailienė.

Ji pasakoja, kad apsvarstytos galimybės siūlyti į UNESCO sąrašą ir dar dvi lietuviškame Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade įrašytas tradicijas – Vilniaus krašto verbų rišimą, svarstoma, gal su kaimyninėmis šalimis vertėtų teikti jungtinę paraišką dėl Kūčių vakarienės tradicijos.