Prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas anądien demonstravo išskirtinį optimizmą. "Pasitikėjimas jau sugrįžta", – sakė jis, vertindamas ekonomikos pasaulyje tvyrančias nuotaikas.

Anot patarėjo, auga rinkos dalyvių tarpusavio pasitikėjimas, apdirbamosios pramonės apimtys, praėjusį mėnesį kilo ir lietuviškos kilmės prekių eksportas – jei pastaroji tendencija nesikeis, stabilaus ūkio atsigavimo galima tikėtis metų antroje pusėje, sakė patarėjas.

"Primintina, kad ekonomikos atsigavimą lemia daugybė svarbių veiksnių. Bet svarbiausia yra mūsų siekiai, sunkus darbas ir pasitikėjimas savo jėgomis", – verslo dienraštyje rašė N.Udrėnas. Žodžiu, galime džiūgauti, kad už save ir atleistąjį kolegą sunkiai dirbame bei diržus veržiamės ne veltui – gyvenimas gerėja.

Vienos Kauno grožio oazės meistrė Skaistė šių Prezidentės patarėjo žodžių negirdėjo. Skirtingai nei sako garbusis Prezidentės patarėjas, kaunietė su sutuoktiniu pasitikėjimą jau prarado. Savo gimtine, jos socialine sistema, darbo rinka, valdžia, darbdaviais – viskuo ar bent vienu iš jų. "Nebėra, išvažiavo į Angliją. Atšventė Kalėdas ir išdūmė", – tarpušvenčiu užsukusiai klientei atsakė Skaistės kolegė. Jai klientų nestokojusios meistrės sprendimas nebuvo netikėtas: Skaistė – puiki, naujovėms imli savo amato žinovė, vyras – ūkio pakilimo metais gerą atlyginimą gaudavęs vadybininkas, abu – jauni, darbštūs. Žodžiu, šimtai svarių priežasčių emigruoti.

Mylėti gimtinę galima ir iš tolo – taip mano ir dar 20 tūkst. tautiečių, kurie pernai ištisais būriais patraukė į Vakarus. Jų netrikdo nei prastos užsienio kalbų žinios, nei pranešimai apie žiaurėjančius nusikaltimus tarp svetur atsidūrusių lietuvių ar suvokimas, jog krizė smarkiai sukrėtė ir tautiečius maitinusius verslus Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ar Skandinavijoje.

Tačiau kad ir kokiomis rožinėmis spalvomis horizontus matytų šiandien lagaminus pakuojantys tautiečiai, emigracija – viena iš galimybių, bet ne toli gražu ne pati geriausia išeitis. Daugelis šiuolaikinių vikingų sako Lietuvoje nebeapsikentę darbo už minimumą, beteisiškumo, bet nuvykę į naują tėvynę... pasirenka tą patį. Darbą ne pagal išsilavinimą, be ypatingų socialinių garantijų, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, kovą už būvį. Nieko keista, kad 2–3 metus emigracijoje pragyvenę lietuviai – pagrindiniai su vadinamaisiais vikingais dirbančių psichologų klientai. Net ir tie, kuriems pavyko įsitvirtinti, ima gailėtis, kad išvažiavo, kankintis dėl to, jog svetur taip ir netapo savi, o gimtinėje virto svetimais.

Na, ar tai – ne svarios priežastys išsipakuoti lagaminą ir likti Lietuvoje? Jei pasitikėjimas Lietuvos rinkose jau sugrįžta, kam ieškoti jo kitur?