Teismo psichologu dirbantis Nerijus iš Panevėžio anksčiau dirbo psichologu mokykloje, dabar bendrauja su nukentėjusiais vaikais.

Svarbiausia – empatija. Vaikų traumų klausosi jau dešimtmetį, tiek laiko, nuo kada teismuose psichologai ir atsirado.

„Seksualinė prievarta ne išimtis, tai būna jautriausi atvejai, nes liudytojas būna vienas žmogus – vaikas. Nes santykiai būna tarp vaiko ir žmogaus, kuris nori, kad vaikas nieko nesakytų“, – kalbėjo teismo psichologas Nerijus Ogintas.

Viena skandalingiausių Panevėžyje nagrinėjamų bylų, nepilnamečių tvirkinimu kaltinamo buvusio seimūno K. Bartoševičiaus. Byla eina į pabaigą, iki baigiamųjų kalbų liko apklausti nukentėjusiems vaikams ekspertizes atlikusius psichologus bei psichiatrus.

Tiesiogiai N. Ogintas, su šia istorija nedirbo, tačiau sako, tiek šioje, tiek kitose psichologo vaidmuo svarbus.

„Vaikui susitikti su prieš jį nusikaltusiu asmeniu yra antrinė trauma“, – teigė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Kad pakartotinės traumos nebūtų ir psichologai atsirastų, ledlaužiai ir buvo vaikų teisių gynėjai.

„Netgi tėvų skyrybos, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymas, tai labai svarbūs dalykai, kur vaiko nuomonės girdėjimas yra labai svarbus“, – tikino E. Žiobienė.

Tiesiogiai paklausti vaiko ne visada veikia, tam reikia specialių žinių. Teismo psichologai privalo nusimanyti ir teisėje. Tačiau kiek tokių specialistų Lietuvoje šiuo metu dirba?

„Lietuvos teismuose šiuo metu dirba keturiolika teismo psichologų ir pernai buvo atlikta per 1,5 tūkstančio veiksmų“, – informavo Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Viktorija Šelmienė.

Tai ir apklausos arba nuomonės išklausymai civiliniuose procesuose.

„Aš esu Kauno prokurorė, mes turime tris psichologus ir jaučiame poreikį papildomų psichologų, nes nusikalstamumas Lietuvoje auga“, – sakė prokurorė Lina Zakarauskaitė.

Specialistų kiekis šokiruojančiai mažas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Dėl krūvių vienam specialistui, vaikų apklausos stoja į eilę, stoja ir kiti procesai, o bylas būtų galima nagrinėti greičiau.

Kuriozinė situacija Vilniaus apylinkės teisme, specialios patalpos, skirtos vaikų apklausai, yra dvi, bet teismo psichologas – tik vienas. Anot pirmininkės, norintys dirbti nesiveržia.

Arba jų, kompetencija neatitinka, arba teismo galimas mokėti atlygis jų netenkina.

„Arba jų, kompetencija neatitinka, arba teismo galimas mokėti atlygis jų netenkina“, – aiškino V. Šelmienė.

„Dešimt metų dirbu, esu valstybės tarnautojas, į rankas gaunu 1,2–1,3 tūkstančio“, – sakė N. Ogintas.

Sako, tenka dirbti papildomai, privačiai.

„Einu dirbti 18 val., po darbo, turiu kitą, ten kiti darbai“, – pridūrė N. Ogintas.

Naujai atėjusio atlyginimas gali būti mažesnis, vidutiniškai atlygis siekia apie tūkstantį eurų „į rankas“.

„Psichologas teisme uždirba mažiausiai iš visų psichologų, net mokyklos psichologas gauna daugiau. Reikėtų iš esmės peržiūrėti finansavimą teismams“, – kalbėjo V. Šelmienė.

Pečius surėmę teisininkai, pareigūnai ir vaikų gynėjai, aiškinasi, kas dar neveikia, šlubuoja ne tik finansai , o ir susitarimas tarp pačių institucijų, kiek ir kas nukentėjusius vaikus kamantinėja.

„Tikslas yra viena apklausa“, – teigė E. Žiobienė.

Vienoje nusikaltimų grupėje svarbų vaidmenį atlieka ir specialus centras.

„Kai vaikai nukentėję nuo seksualinio smurto, paslaugas teikia specializuotas pagalbos centras, kuriame gali būti organizuojama ir apklausa, dalyvaujant mūsų psichologams, ir apžiūra. Tai buvęs „Užuovėjos“ centras, kuris nuo lapkričio 1 dienos, prijungtas prie vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos“, – aiškino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Per savaitę centre pagalba vidutiniškai suteikiama 6 vaikams, bendradarbiaujant su ikiteisminiu tyrimu.

„Bendradarbiaujame ir žiūrime, kada reikalinga apžiūra, kada įvykdytas nusikaltimas. Gal tai buvo prieš metus, įvykdytas vasarą, atostogaujant pas senelį. Tada organizuojame, planuojame apžiūrą, kviečiame gydytoją ekspertą, tada apklausą dėliojame“, – kalbėjo I. Skuodienė.

Kol kas toks centras Lietuvoje tik vienas.

Anot I. Skuodienės, reikėtų dar bent kelių, apjungiant ir aukas, kurios patyrė ir fizinį smurtą.

Ar centrai atsiras, priklausys nuo finansavimo.