V.Krutulis turi rožinę svajonę vaikams

Šeštadienio interviu apie ramybės uostą, keliones, mokymą ir svajones

Moksleivių saviraiškos centro vadovas Vytautas Krutulis nemano, kad gyvenimas šalia vaikų ir dėl jų atskiria nuo realaus suaugusiųjų pasaulio.

„Visi mes iš vaikystės atėję. Jei randi kalbą su vaikais, su visais kitais lengvai rasi. Renkuosi tą pasaulį, kuriame nėra pavydo, intrigų, konkuravimo. Galima sutikti ir pasirinkti tuos žmones, kurie mąsto panašiai kaip aš ir bendrauti todėl, kad malonu, įdomu, smagu, o ne todėl, kad reikia“, - sakė jis.

Beveik 21 metus tame pačiame pastate Strėvos gatvėje dirbantis vyras sako, kad jaučiasi čia kaip savo namuose.

„Kartais pagalvoju, kad norėčiau išbandyti save kitur. Esu atviras įvairioms idėjoms, naujoms mintims, pasiūlymams, bet panašu, kad ir čia dar ne visa druska suvalgyta, dar yra ką veikti“, - juokėsi šeštadienio interviu pašnekovas.

Šiandien apie tūkstantį Klaipėdos vaikų lanko daugiau nei keturiasdešimt Moksleivių saviraiškos centro būrelių. Tūkstančiai klaipėdiečių savo vaikystės ir paauglystės laisvalaikį praleido toje pačioje vietoje, anksčiau tik vadintoje Jaunųjų technikų stotimi ar Moksleivių techninės kūrybos centru.

- Ar per dvidešimt metų toje pačioje darbo vietoje iš tiesų joje galima pasijusti taip, kaip namie?

- Ir taip, ir ne. Visas mano brandus gyvenimas susijęs su šitais rūmais ir su pedagoginiu darbu.

Žinau, kur koks vamzdis eina, kur saugiklį pakeisti, kur vandenį užsukti. Visą pastatą atmintinai pažįstu. Per tuos metus viskas mūsų darbuotojų rankomis padaryta. Atrodo, kad čia viskas tavo, sava. Prisiriši prie to.

Visą laiką darbe gyvename pakankamai įdomiai, kūrybingai. Žmonės aplink taip pat nestandartiniai, visada nuteikia naujiems iššūkiams. Ir pats vis noriu įsijungti su naujomis mintimis. Smagu matyti, kaip prigyja naujos idėjos ir sumanymai. Įsisuki.

Kai baigdamas universitetą pasirinkau darbą Klaipėdoje, maniau, kad atvažiavau trumpam, keliems metams.

- Esate dzūkas iš Simno. Kaip atsitiko, kad po studijų atvažiavote dirbti į uostamiestį?

- Nežiūrėjau nė kiek į Klaipėdos pusę. Ir prie jūros buvau buvęs kelis kartus. Tačiau penktajame studijų kurse iš Klaipėdos jūreivių mokyklos pas mūsų fakulteto dekaną atvažiavo dėdė ir pareiškė norą, kad universitetas bent porą absolventų atsiųstų į uostamiestį. Baigiau Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą.

Tais laikais buvo toks šūkis: „Kiekvienam jūrininkui - vidurinį išsilavinimą“. Pradėjau dirbti mokytoju jūreivių neakivaizdinėje mokykloje. Ir jūroje, ir krante mokiau jūrininkus matematikos ir fizikos. Beveik šešerius metus. Tada mane suviliojo jūros romantika ir galimybė pakeliauti. Be to, ir atlyginimas buvo solidus. Atsirado galimybė greitai tapti savarankišku. Maniau, kad tai bus tik juodraštis - kelis metus paplaukiosiu, pasaulį pamatysiu ir grįšiu į Vilnių. Negrįžau.

- Nesuprantama, Jūs jūrininkus atviroje jūroje, laive matematikos mokėte ir pažymius jiems rašėte?

- Taip, taip. Tokie buvo laikai. Žmonės po pamainos, pavargę, ateidavo pas mane ir mokėsi, uždavinius sprendė. Nėra ko girtis, bet darbas buvo gana poniškas. Mokinių - tik dvidešimt trisdešimt, laiko - begalės, tačiau gyvenimas vyko labai apribotoje erdvėje. Užtat buvo rojus knygų skaitymui. Tuo metu perskaičiau tokias knygas, su kuriomis krante tikrai nebūčiau prasidėjęs. Skaičiau sudėtingiausius septynių šimtų puslapių veikalus apie Sibirą, perskaičiau, ko gero, visus klasikus, filosofus. Neturėdamas ką veikti ir norėdamas kuo daugiau išbandyti, laive ir žuvis skrodžiau, ir konservus dariau. Įdomu. Esu patyręs, ką reiškia kelių valandų darbas prie konvejerio. Buvo gana linksma. Supjaustai skumbrę tokio dydžio gabaliukais, kokie telpa į konservų dėžutę, į kiekvieną įdedi vieną pipirą, du kvadratinius centimetrus lauro lapo, šaukščiuką druskos.

- Galėjote pamatyti tas pasaulio šalis, kurios paprastiems mirtingiesiems buvo nepasiekiamos, turėjote būti išskirtinis. Ar dėvėjote deficitinius džinsus?

- Buvo ir džinsų, ir kvepiančios kramtomosios gumos. Iš kelionių parveždavau draugams skaidrių prifotografavęs. Visi žiūrėdavo kaip į stebuklą. Buvome nuplaukę ir į Afriką, į Ramųjį vandenyną, Panamą, Peru, Angolą. Kanarų salose buvau bent dešimt kartų. Dabar jau paprasčiau, pasaulis atviras, tereikia pinigų.

- Kodėl pakeitėte tokį ponišką darbą?

- Galiausiai į jūrą porai mėnesių plaukdavau su dviem mokiniais. Mokinių sumažėjo, mokyklą uždarė. Bičiulio kvietimu atėjau į Jaunųjų technikų stotį. Pradėjau dirbti direktoriumi. Ir iki šiol dirbu. Galbūt nereikėjo tiek ilgai užsisėdėti vienoje vietoje, bet laikė vis kokie nepadaryti darbai, naujos idėjos, nerealizuoti projektai, planai. Laikas bėgo, žiūri - praėjo dvidešimt metų.

- Ar dažnai gatvėje, prekybos centre sutinkate buvusius ugdytinius?

- Sutinku tikrai nemažai. Daug jų išvažiavo į užsienį, kiti - studijuoti į sostinę. Dažnai matau buvusius mūsų centro lankytojus ir televizijos ekranuose. Buvę vaikai jau padarė karjeras, sužibėjo savo srityse. Smagu, kad ir mes bent kiek prisidėjome prie jų ugdymo. Malonu, kai susitinki su tų vaikų tėvais ar pačiais vaikais.

Daugelis čia žengė pirmuosius žingsnius į profesijos pasirinkimą, į savarankiškumą. Dabar madinga kalbėti apie tai, kad reikia ugdyti įvairias mokinių kompetencijas. Sutinku, kad ne vien tik žinios svarbu. Svarbiau - mokėjimas tas žinias pritaikyti. Vaikai pas mus išmoksta atsakomybės, išmoksta atlikti darbą iki galo. Pavyzdžiui, aviamodeliuotojų būrelyje kiekvienas vaikas daro savo modelį. Jis žino, kad jei šiandien neateis į užsiėmimą, modelis pats savaime nepasidarys. Mokykloje vaikas gali praleisti pamoką ir nepajausti, kad kažko nežino. Vaikai mokosi, kad jei nori gerai padaryti, - reikia pasistengti.

Mes ir esame tam, kad vaikai mokykloje įgytas žinias galėtų pritaikyti realybėje - kurti filmus, kompiuterines programas, modeliuoti, išbandyti savo gebėjimus ir galbūt atrasti savo pašaukimą. Per tokią neformalią veiklą leidžiame vaikams surasti, pajusti, ką jis gali, kas yra jo, o kas netinka.

- Kasdien bendraujate su vaikais. Kaip Jums atrodo, ar daug skiriasi vaikai prieš penkiolika metų ir dabarties vaikai?

- Skiriasi, žinoma, bet ir dabar vaikai - puikūs. Anksčiau gyvenome už geležinės uždangos, vaikai turėjo nevisavertiškumo kompleksų. Po Nepriklausomybės atkūrimo jiems buvo didžiulė patirtis sužinoti, kad nėra nė kiek prastesni, o kartais yra ir geresni už visus amerikonus ir europiečius.

Dabartiniai vaikai kitokie. Jie pragmatiškesni. Tačiau visi vaikai geriau moka užsienio kalbas, kalbų barjeras beveik išnykęs. Jie tokie patys kosmopolitai, nė kiek ne blogesni ir niekuo nenusileidžia užsieniečiams. Nuolat tuo įsitikiname įvairiausiuose konkursuose, varžybose, išvykose.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Namo grįžtu kaip į ramybės uostą, ramų užutėkį nuo rūpesčių. Žmona Virginija dirba pedagoge „Vyturio“ vidurinėje mokykloje. Vyresnioji dukra Rasa Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja anglų kalbą. Jaunesnysis sūnus Vytautas - aštuntokas „Vyturio“ vidurinėje mokykloje.

- Kaip susipažinote su savo žmona?

- O tai tokia sena, bet gana romantiška istorija.

Tuomet vis į jūrą plaukiau, draugės krante neturėjau. Bičiuliai ėmė spausti, kad man jau būtų laikas žmonos pasižvalgyti. Neva prisirpau tam. Užsiminė, kad pažįsta puikią merginą, bičiulio draugės draugę. Buvo pasakę jos vardą ir kurioje mokykloje ji dirba. Sužinojau šį tą ir išplaukiau į jūrą.

Gaudavome visus laikraščius. Vieną dieną atsiverčiu „Komjaunimo tiesą“, žiūriu - pirmajame puslapyje nuotrauka iš kažkokio mokytojų suvažiavimo, o būryje pedagogų - ta pati mergina, apie kurią krante kalbėjomės su bičiuliais. Tada pamačiau savo būsimąją žmoną, neakivaizdus pirmasis susitikimas. Laikraštį, tą patį, iš jūros, išsaugojau.

- Ar dabar turite didelių svajonių?

- Kai reikia pasakyti norus - per gimtadienį ar prieš Naujuosius metus, visada žinau, ko noriu. Moksleivių saviraiškos centras yra sename pastate, miesto pakraštyje, uosto rezervinėje teritorijoje. Anksčiau ar vėliau uostas bandys šią teritoriją panaudoti. Meras yra sakęs, kad kai uostas plėsis, miestas už šitą žemę paprašys pastatyti naują saviraiškos centrą vaikams. Turiu svajonę, kad po kelerių metų Klaipėdoje būtų pastatyti rūmai specialiai vaikams, su tinkamai pritaikytomis patalpomis, arti centrinės gatvės, kad vaikams būtų patogu atvažiuoti.

O bičiuliams dažnai sakau - mes dar pakeliausime. Kelionės po Lietuvą ir už sienos vis dar liko mano aistra. Turime puikią draugų kompaniją, su kuriais kasmet išsiruošiame į šeimyninius žygius. Reikėtų pamatyti, kaip atrodo penkiasdešimties žmonių keliamas triukšmas, kai plaustais plaukiame kuria nors Lietuvos upe.

- Tradicinis šeštadienio interviu klausimas - ko norėtumėte palinkėti klaipėdiečiams?

- Tegu visiems užtenka optimizmo ir tikėjimo, kad geriausi dalykai dar laukia ateityje. Tegu mūsų miestas tampa turtingas, o klaipėdiečiai - laimingesni.