V.Rinkevičius nesureikšmina naujųjų pareigų

Šeštadienio interviu apie darbą, prabangius pomėgius ir gražiausią pelėdžiuką

Susitarti dėl interviu su naujuoju Klaipėdos apskrities viršininku Vytautu Rinkevičiumi buvo sudėtingiau nei su milijonieriumi krepšininku Arvydu Macijausku.

Naujajame poste jau apsipratęs vyriškis teisinosi, kad jo darbotvarkė suplanuota penkiolikos minučių tikslumu, o darbo ir pasibaigus darbo valandoms - daug.

Prabangiame darbo kabinete, pro kurio langus iš vienos pusės matyti Danė, o iš kitos - Atgimimo aikštė, V.Rinkevičius jaučiasi patogiai. Tikino, kad įsidėmėjo, kuriame stalčiuje kokie dokumentai guli.

Šviesiaplaukis vyriškis kalba ramiu balsu. Sakiniai gerai apgalvoti ir santūrūs. Jis nenoriai atviravo ir, atrodo, lengviau atsikvėpė, kai interviu pasibaigė.

- Kaip pasikeitė Jūsų dienotvarkė, pradėjus eiti naujas pareigas? Ar jau teko atsidusti pagalvojus, kurių galų ėmėtės tokių atsakingų pareigų?

- Miegoti einu vėliau, keliuosi anksčiau. Būna, žadintuvas sučirškia prieš penkias, kad suspėčiau iki devintos nuvažiuoti į Vilnių.

Turbūt kiekvienas žmogus retkarčiais pagalvoja - koks velnias mane nešė į tą galerą. Aišku, didelis tempas, didelis krūvis, yra tokių uždavinių, kuriuos reikia labai greitai išspręsti. Vis dėlto yra didžiulis aparatas, daug žmonių, kurių darbą reikia organizuoti, ir negali pasakyti, kad sprendimą priimsiu po savaitės. Kita vertus, esu darboholikas, toks spartus darbo tempas manęs pernelyg nevargina. Manau, kad galiu nuveikti nemažai, matau, kad kai ką galima greičiau ir geriau išspręsti. Problemų daug, tenka pasirašyti kalnus popierių, o maloniausia parašą padėti ant tokių geltonų popieriaus blankų, kuriais žmonėms grąžinama žemė.

- Iš kur esate kilęs? Kokią specialybę studijavote?

- Gimiau, augau ir vidurinę mokyklą baigiau Rusnėje. Esu baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą.

Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, nuo aštuntos klasės lankiau sklandymo klubą ir sklandžiau. Svajojau studijuoti aviaciją, bet buvo tokie laikai, kai tose sąjunginėse aviacijos mokyklose nenorėjo matyti lietuvių. Grįždavo kolegos, vyresnio amžiaus mūsų draugai, kurie neįstojo, ir papasakodavo, kad net jei ir pažymiai geriausi, jie „susikirsdavo“ per medicininę komisiją.

- Kokią atsimenate savo vaikystę Rusnėje? Ar po pamokų su bendraklasiais eidavote žvejoti?

- Nesu žvejys. Atsimenu, kad kartą, ilgiau užtrukus su meškere rankoje, mama su rykštele mane nuo upės parginė. Tada, matyt, ir praėjo noras žvejoti. To vandens šalia visada buvo. Kasmetiniai potvyniai, žvejai atrodė įprasta kasdienybė. Buvo Rusnės žuvininkystės ūkis, daugelis rusniškių jame dirbo. Mano tėtis ilgus metus jame vairuotoju dirbo. Mama buvo namų šeimininkė, turėjome ūkelį, kuriame visiems teko padirbėti. Mokėjau visus ūkio darbus. Ravėti teko ne tik savo, bet ir kolūkio daržus.

- Kokius darbus dirbote iki tapdamas apskrities viršininku?

- Buvau paskirtas į Jūrų žvejybos uostą. Dirbau gamybinio mokymo meistru Profesinio rengimo centre. Tame centre buvo rengiami darbininkiškų profesijų specialistai – autokrautuvų vairuotojai, kranininkai, motoristai, jūreiviai. Netrukus buvau pakviestas dirbti į Liaudies kontrolės komitetą, inspektoriumi dirbau iki pat nepriklausomybės metų. Kadangi struktūra buvo išardyta, kurį laiką buvau bedarbis. Tada buvo paskelbtas konkursas dirbti Valstybės kontrolėje, dalyvavau, laimėjau ir pradėjau dirbti. Konkursą laimėjo tik trys žmonės, kurie buvo dirbę senojoje struktūroje. Valstybės kontrolėje dirbau vienuolika metų, beveik ketverius – Klaipėdos apskrities viršininkės sekretoriumi, o dabar jau beveik mėnesį esu Klaipėdos apskrities viršininkas.

- Ar anksčiau pagalvodavote, kad galėtumėte dirbti šiame poste?

- Ne, tikrai ne. Nesitaikiau, nesimatavau, negalvojau apie tai.

- Kaip susiklostė, kad, atsistatydinus Virginijai Lukošienei, į šias pareigas buvo pasiūlyta Jūsų kandidatūra?

- Man paskambino iš Vyriausybės kanceliarijos ir pakvietė į pokalbį pas Premjerą. Iš pradžių buvau kaip vienas iš kandidatų, paskui buvo duotos trys dienos apsispręsti ir pagalvoti. Sutikau. Viskas klostėsi labai greitai, iš karto nėriau į jūrą darbų.

- Papasakokite apie savo šeimą. Kur sutikote savo žmoną?

- Mano žmona Dalija dirba notare Kretingoje. Šešiolikmetis sūnus Liudas mokosi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o trylikametė dukra Guoda – Simono Dacho vidurinės mokyklos septintokė.

Žmoną Daliją pamačiau pro langą darbe. Ji dirbo įstaigoje priešais mano darbo kabineto langus. Atradau pretekstą užeiti ir pakviečiau ją išgerti kavos. Kavos išgėrėme, susidraugavome. Po metų atšokome vestuves.

- Koks paprastai būna Jūsų šeimos laisvalaikis?

- Ilsimės įvairiai. Lankome senelius. Mano tėvai gyvena Rusnėje, žmonos tėveliai – Rietave, aplankome mano seserį Šilutėje. Bent kartą per mėnesį važiuojame prie jūros pasivaikščioti, sekmadieniais dažnai pietaujame mieste, mėgstame kinų virtuvę. Vasarą daug laiko praleidžiame mariose. Nors ir nenaujas dalykas, bet dažnai į marias plaukiame laivu su draugais, pažįstamais.

Šeimą esu įpareigojęs kasmet važiuoti su manimi bent į dvi aviacijos šventes. Nuo studijų laikų turiu pažįstamų, kurie tebesidomi aviacija. Kai studijavau, lankiau aukštojo pilotažo pamokas Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklube. Turiu draugų ir sklandytojų, ir lakūnų pilotažininkų. Jų dėka neatitrūkstu nuo aviacijos. Dar praėjusiais metais vasarą paskraidėme su draugais, tada paskutinį kartą sėdėjau prie lėktuvo vairalazdės.

Sovietiniais metais reikėjo turėti noro, lankyti paskaitas, daryti privalomus šuolius parašiutu, o tada - skraidyti. Dabar toks pomėgis - prabangos dalykas. Sklandyti, skraidyti lėktuvais brangu. Verslininkai patys perka benziną, lėktuvui jo reikia daug, kainuoja apvalią sumą, ne visi gali sau tai leisti.

Prienų eksperimentinėje sklandytuvų mokykloje dirba mano studijų laikų draugas. Atrodo, kad ši sritis Lietuvoje ima atsigauti. Įdomu. Žmonės perka lėktuvus Amerikoje, juos suremontuoja, sutvarko - labai įdomu nors iš tolo tuos procesus stebėti. Užsiimti šiuo hobiu rimčiau neturiu nei laiko, nei pinigų.

- Kaip Jūsų vaikams sekasi mokslai? Ar sūnus paveldėjo Jūsų pomėgį sklandyti?

- Mokslai vaikams sekasi neblogai, tačiau mano aistrą padangėms sūnus vertina šaltai. Jis labiau domisi istorija. Neseniai mane privertė perskaityti Viktoro Suvorovo „Ledlaužį“ - norėjo, kad padiskutuotume. Domėjimąsi istorija Liudas, matyt, paveldėjo iš žmonos. Žmona yra baigusi istoriją Pedagoginiame institute ir teisės studijas universitete. Aš ir pats studijavau papildomai. 2001 metais Klaipėdos universitete baigiau vadybos studijas. Visi šeimos nariai labai mėgsta skaityti. Kai studijavau universitete, vienas dėstytojas stebėdavosi, kaip spėju perskaityti didžiules krūvas knygų.

- Kaip Jūsų šeima sutiko žinią, kad tėtis taps dideliu viršininku?

- Labai šaltai. Visi vertiname objektyviai. Tai tik pareigos, dėl kurių daug daugiau dirbsiu, prisiėmiau didžiulę atsakomybę. O vaikai puikiai supranta, kad nuo šiol bus dar daugiau vakarų, kai užtruksiu darbe ir negalėsiu skirti dėmesio jiems.

- Ką manote apie Klaipėdą? Ar šiame mieste Jums gera gyventi?

- Kaip ir daugelis klaipėdiečių tapau tikru miesto patriotu, nekeisčiau jo į jokį kitą. Žinot, kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas yra pats gražiausias, taip turbūt yra ir su miestu, kuriame gyveni. Kita vertus, manau, kad mūsų miestas iš tiesų yra bene sparčiausiai besivystantis, labai dinamiškas, nuolat atsinaujinantis. O kur dar jūros trauka...

Klaipėdoje gyvenu nuo 1985-ųjų, todėl jaučiuosi čia savas. Nors, atsimenu, pirmaisiais metais, kai lietingą ir niūrų rudenį atvažiavau dirbti, patyriau vėjus, skersvėjus ir darganą uoste, optimizmo buvo nedaug. Tada kas antrą savaitgalį lėkdavau į sostinę pas draugus. Gana greitai ir Klaipėdoje atsirado būrys žmonių, kurie tapo mano draugais, daugelis buvo baigę tą patį institutą.

- Ko norėtumėte palinkėti klaipėdiečiams?

- Norėčiau, kad klaipėdiečiai išliktų tokie pat ypatingi, atsipalaidavę, specifiniai žmonės. Panašiu laisvės pojūčiu mėgaujasi žmonės daugelyje pasaulio šalių, gyvenančių prie jūros. Mieste galėtų būti daugiau jūrinių motyvų, jūros ženklų, kiekvienas galėtume daugiau dėmesio skirti jūrai, išlikti saviti ir siekti, kad Lietuvos kaip jūrinės valstybės įvaizdis suklestėtų.