Sutapimas ar ne, bet tuo metu, kai Taline lankėsi Jungtinių Valstijų Prezidentas, Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba sulaikė Estijos saugumo policijos darbuotoją. O tuo metu, kai Vilniuje prasidėjo NATO karinio komiteto posėdis, į kurį suvažiavo NATO kariuomenių vadai, Rusija sulaikė Lietuvoje registruotai įmonei priklausantį laivą esą užsiėmusį neteisėta krabų žvejyba Rusijos ekonominiuose vandenyse.

Lietuvos teigimu, laivas žvejojo tarptautiniuose vandenyse. Tokį grubų tarptautinės teisės pažeidimą Premjeras Algirdas Butkevičius įvertino kaip galimą spaudimą Lietuvai dėl jos užsienio politikos Ukrainos klausimu.

Valstybės saugumo departamentas šią savaitę pranešė, kad Rusijos žvalgybos tarnybų veikla suintensyvėjo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Departamentas parengė informacinį leidinį, kuriame piliečiai informuojami apie užsienio valstybių žvalgybos tarnybų veiklos Lietuvoje tikslus ir keliamas grėsmes. Pateikiami patariamai, kaip atpažinti šnipinėjimą bei jo išvengti. Valstybės saugumo departamento direktorius Gediminas Grina „Savaitės“ studijoje.

– Ar jūs fiksuojate, kad padaugėjo Rusijos žvalgybinį susidomėjimą sukėlusių asmenų Lietuvoje, kad parengėte tokią atmintinę, kaip atpažinti šnipinėtojus?

– Taip, mes matome padidėjimą veiklos. Ir paaiškinimas galbūt būtų labai paprastas. Kadangi turime turėti mintyje, kad gyvename regione, kuriame faktiškai vyksta karas.

– Be to, kad dirbama su konkrečiais asmenimis, kokias dar būdais vykdoma žvalgyba Lietuvoje? Kas labiausiai domina?

– Pagrindiniai dalykai yra prieiti prie žmonių, kurie disponuoja arba gali disponuoti kokia nors susisteminta informacija. Tai puikiai visi žinome, dabar yra kompiuterių amžius, įvairios duomenų bazės, ir, jeigu turi gebėjimų per kažkokį savo žmogų arba papirktą žmogų prieiti prie tokių duomenų, tokių bazių, automatiškai gali gauti labai vertingos informacijos.

Kitas dalykas, kuo žvalgybos tarnybos paprastai užsiima, tai bandymas prieiti prie sprendimų priėmėjų. Bet Lietuvoje dabar yra tokia situacija, kad daugiau mažiau visi pasisako, ką galvoja įvairiais klausimais, taigi vėlgi susiaurėja tas ratas, prie kurių verta prieidinėti. Tai, sakykime, čia toks pliusas, bet pastangos prieiti prie asmenų, kurie disponuoja kažkokia susisteminta informacija, yra ypatingai padidėjusios.

Mes didelį dėmesį kreipiame teisėsaugos institucijoms, kaip sakome, pirmajam gynybos ešelonui. Na, pavyzdžiui, pasienis: jis negali dingti nuo sienos, jiems reikia bendrauti su partneriais kitoje sienos pusėje, o tai reiškia, kad yra žvalgybos galimybių. Čia galiu pasidžiaugti, kad yra geras mūsų bendradarbiavimas su tomis institucijomis – bet kokie įvykiai mums yra iš karto pranešami.

– O daug tų įvykių pasienyje?

– Nemažai.

– Ir jie dabar suaktyvėjo?

– Ir anksčiau buvo, bet dabar suaktyvėjo.

– Prašome pasakykite pavyzdį, kaip tai pasireiškia?

– Labai paprastas, galėčiau pasakyti, buitinis dalykas: tarkime, pareigūnas sugalvoja nuvykti į užsienio valstybę, ne į šiaurę, bet į kitas puses, benzino įsipilti. Jeigu priešiška tarnyba žino, kad tas žmogus yra iš tarnybos – iš policijos ar iš pasienio – tai automatiškai yra labai geras taikinys, pasinaudojus kažkokia proga, kad gal jis kažkokią galbūt neteisėtą veiką vykdo, bandyti jį stabdyti. Ir tada žmogus pastatomas prieš faktą – jeigu tu nesikooperuosi, tai mes tau ką nors sukurpsime.

– Departamentas ir jūs konkrečiai sulaukiate kritikos, kad labai dažnai savo ataskaitose, vertinimuose, pranešimuose nepaminite konkrečių vardų, konkrečių organizacijų. Estai, berods, sąrašais spausdina, kas yra nepatikima, kas yra „pakabinta“ saugumo, ir tada žmogus, tą žinodamas, jausis saugesnis, jis turės daugiau informacijos. Kodėl jūs to nedarote?

– Mes irgi dažnai padiskutuojame, kaip estai daro, kodėl jie taip daro. Nėra taip, kaip čia kartais pateikiama pas mus žiniasklaidoje, nes su ta tarnyba pakankamai glaudžiai bendraujame ir žinome, kaip jie ką daro.

Bet pagrindinė priežastis yra ta, kad mes visgi esame susaistyti europinių vertybių, įskaitant teisines vertybes, ir mes negalime elgtis taip, kaip elgiasi kiti iš Rytų pusės. Todėl mums reikia ieškoti kažkokių kitų būdų. Štai kaip ir paskutinis atvejis su Šiauliais: vėlgi, ką dabar galėtų padaryti VSD?

– Ir tikrai, kodėl taip atsitiko?

– Kas nežino, kokie objektai yra prie Šiaulių? Paklauskite bet kokio Lietuvos gyventojo: visi žino, kad yra strateginis oro uostas, visi žino, kas ten skraido. Tai mes galime sakyti, kad reikia premjero, (kad reikia) kažkokį saugumietį pastatyti, bet ar tas būtina?

– Bet, jeigu jūs tokius dalykus matote, jūs galite turbūt juos įspėti?

– Matote, mes negalime žinoti visų verslo sandorių, kurie vyksta Lietuvoje. Kiekvienas žmogus savo namais pirmiausia pats turi rūpintis.

– Jūs kalbėjote apie IT amžių, žinome, kad vyksta kibernetinės atakos. Prieš kurį laiką taip buvo atakuotas DELFI, ar čia buvo užsienio valstybės žvalgybos tarnybų akcija?

– Tikrai negalėčiau tiesmukai pasakyti, kad tarnyba padarė operaciją, nes nemanau, kad DELFI yra tokia institucija, dėl kurios daromos tokios operacijos. Bet yra kitas dalykas. Kiekvienas portalas kažką rašo ir gali būti interesų grupė, kuriai nepatinka, ką tas portalas rašo, sakykime politiškai, kad kažkokią valstybę kritikuoja. Tai, jei ta interesų grupė yra pakankamo kompiuterinio išsilavinimo, jie gali laisvai padaryti tokio pobūdžio atakas. Žvalgybine prasme puolimas būtų daug stipresnis. Bankus galima pulti.

– Ar yra puolama, ar jūs tą stebite?

– Yra institucijos, kurios tą stebi. Mes nesame ta institucija, kuri konkrečiai stebi tokius dalykus. Čia yra kompiuterinių tinklų saugumo klausimas. Jeigu vyksta šnipinėjimas tinklais, tada taip. Tada mums šitas klausimas labai įdomus, kiek vyksta šnipinėjimo kompiuteriniuose tinkluose, bet ne pats tinklo saugumas.

– O kiek vyksta šnipinėjimas, jūs tą stebite?

– Taip, šnipinėjimas vyksta.

– Ir kokios institucijos atsiduria dėmesio centre?

– Faktiškai vėlgi, kaip minėjau, tos institucijos, kurios turi informacinę vertę. Aišku tos, kurios vykdo užsienio politiką, gynybos srities. Krašto apsauga turi gerus pajėgumus, tai jie labiau apsisaugo. Kitos ministerijos ne taip tą grėsmę suvokia, tai galbūt silpnesnis apsisaugojimas yra.

– Ar mūsų diplomatų pokalbių paviešinimas „Youtube“ praėjusią vasarą buvo žvalgybos tarnybų darbo rezultatas?

– Mums iš principo pavyko atsekti, kaip tas buvo padaryta, bet vėlgi mes negalime pateikti šimtaprocentinių įrodymų, nes tai nėra mūsų galimybių ribose. Bet principas lieka tas pats, juolab, kad čia buvo ne vienas toks atvejis ir ne vien su lietuviais susiję.

– Bet tai buvo su Rusijos tarnybų pagalba padaryta?

– Taip.

– Iki šiolei lenkai buvo šiek tiek aktyvesni: mitingai dėl to, kad jiems ribojamos teisės mokytis gimtąja kalba ir dvikalbės lentelės, rusai lyg nuošaly stovėjo. Ar dabar matote suaktyvėjimą rusų?

– Manau, kad lenkų atvejis yra gal šiek tiek išskirtinis. Manyčiau, tas atvejis yra daugiau eksploatuojamas, bet rusakalbiams bandoma daryti įtaką tiesiogiai. Lenkai kažkokiu būdu yra su Lenkija susiję, mes su Lenkija esame tame pačiame vežime, negalima taip tiesmukai eksploatuoti. Bet, sakykime, rusų mažumą galima eksploatuoti, nes jie neturi daugiau kur eiti, jie gali atsigręžti tik į vieną pusę.

– Man jau, teko girdėti, kad kitą savaitę Lietuvos rusų sąjunga rengia tokį mitingą prie Seimo etninėms mažumoms – neva dėl Švietimo įstatymo pataisų, kuriomis ribojamos jų teisės mokytis gimtaja kalba. Iki tolei tokie panašūs veiksmai vykdavo Rygoje. Ar galėtų būti vadovavimas ir aktyvinimas iš vieno centro, iš Maskvos?

– Mūsų požiūriu tokie veiksmai paprastai nebūna chaotiški. Jie yra koordinuojami. Ir kas yra labai svarbu, jau daug kartų buvo atkreiptas dėmesys, kad kartas nuo karto važinėja įvairaus pobūdžio emisarai. Manau, kad čia yra viena grandinė, nes lenkų mažumos faktorius yra galbūt jau šiek tiek pereksploatuotas, tai dabar tinkamas laikas vėl pradėti ekploatuoti rusų mažumos klausimą.

– Kai mes sakome „penktoji kolona“, tai dažniausiai galvojame apie rusakalbius, apie etnines mažumas, bet ar tikrai tik jie, ar jų tarpe nėra lietuvių?

– Taip, jokiu būdu negalima sakyti, kad „penktoji kolona“ tai nėra lietuviai. Tikrai yra nemaža lietuvių dalis, ir ypatingai tas labai išryškėjo per paskutinius metus – jie tiesiog ideologiškai nusiteikę prieš Lietuvos valstybę.

– Tada jūsų kokia funkcija – jūs tik stebite, konstatuojate, galite, aš taip suprantu, įspėti valstybės vadovus?

– Jeigu mes matome, kad yra visos galimybės tokią veiklą užkardyti, automatiškai informuojame teisėsaugos institucijas. Ar tai būtų policija, ar prokuratūra, tiesiog žiūrime pagal Baudžiamojo kodekso principus.

– O kaip dažnai jūs kreipiatės į teisėsaugos institucijas?

– Suskaičiuoti procentais ar kartais būtų sunku, bet tokių atvejų būna.