V.V.Landsbergis - vertėjas į vaikų kalbą

Šeštadienio interviu apie knygas, vaikystę, idėjas ir ne tą pavardę

Vytauto V.Landsbergio jaunesniojo publika klausosi sulaikiusi kvapą.

Kiekviena jo daina, kiekvienas kalbėjimas, kiekvienas knygos tekstas žadina smalsumą - norisi dar. Vos pusvalandžio interviu taip pat - netikėtai įdomus. Jis ir pats prisipažįsta, kad sukaupė tokį žinių bagažą, jog atėjo laikas pasidalyti juo su kitais.

Kolegė, dalyvavusi V.V.Landsbergio kūrybos vakare, jo išsakytų minčių poveikį prilygino pirmiesiems Sąjūdžio mitingams, kai kiekvienas kalbėtojų žodis paliesdavo klausytojų širdis.

Vaikų rašytojas, poetas, publicistas, kino ir teatro režisierius, dainininkas V.V.Landsbergis savo darbų nesureikšmina, vis tikina, kad dirba pusiau juokais. Tačiau jo knygos pelno premijas, o kompaktinės plokštelės perkamos ir klausomos, spektakliai lankomi, o filmai mėgstami.

Kovą su Klaipėdos dramos teatro aktoriais V.V.Landsbergis pradės repetuoti spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Tai bus pirmasis režisieriaus darbas uostamiestyje.

Su menininku kalbėjomės prieš prasidedant jo kūrybos vakarui Klaipėdos muzikos centre. Jo pasiklausyti buvo atėję pora šimtų klaipėdiečių.

- Ar dažnai publikai rengiate savo kūrybos vakarus?

- Neskaičiuoju. Kai kviečia, tai važiuoju. Labai keista veiklos sritis, kurios niekada nebuvau numatęs. Koncertinis gyvenimas man nėra labai priimtinas. Aš labiau mėgstu būti ramybėje, vienas, kažką veikti, kurti. Kiti koncertams paskyrė gyvenimą, daug treniruojasi ir tam dirba, o aš vadinu save mėgėju.

Na taip, per kūrybos vakarus filmus parodau, tai yra mano profesijos dalis, bet kalbėjimas publikai, dainos - neįprasta. Toks jau esu, kai kviečia, negaliu atsisakyti, neturiu charakterio.

- Daugiausiai apdovanojimų ir pripažinimą pelnė jūsų knygos vaikams. Kada sumanėte kurti vaikų literatūrą?

- Aš žaidžiu. Man patinka žaisti, atsiranda toks nerimtas požiūris. Mano knygų vaikams sėkmė truputį juokinga. Rašinėjau savo vaikams tokias nesąmones, paskui išleidau. Staiga viena knyga tapo geriausia metų knyga, tada - kita. Teko suvokti, kad tai, ko aš siekiau visą gyvenimą - filmai, tokios sėkmės man neatnešė, kaip knygos. O juk filmus dariau rimčiausiu veidu, bet, atrodo, nieko gero neišėjo. Filmai netapo tuo kertiniu mano gyvenimo akmeniu, kaip tapo vaikų literatūra.

Turiu penkis vaikus, todėl turėjau daug laiko repetuoti vaikų literatūrą. Mačiau, ką jie priima, ko ne, kaip supranta informaciją, kokie pasakojimai jiems priimtinesni. O knygose aš nesukuriu nieko nauja, tik kai kuriuos man žinomus dalykus išverčiu į vaikų kalbą. Pavyzdžiui, „Angelų pasakose“ mėginau į vaikų kalbą išversti Bibliją. Per juoką, per humorą, net per absurdą, nerimtai. Matau, kad tai veikia.

- Neseniai liovėtės rašyti vienam populiariam interneto tinklalapiui. Kodėl?

- Nustojau rašyti savo pamąstymus, nes supratau, kad mano žodžiai neveikia. Vaikų literatūroje mane išgirsta, internete - ne. Nebėra prasmės to daryti. Mano mintys greičiau sukeldavo pagiežą, pyktį, skepticizmą. Pamačiau, kad žmonėse yra per daug negatyvumo, kad jie priimtų viską geranoriškai, o brukti per prievartą nėra prasmės, o kam to reikia?

Žiniasklaidoje dabar yra tokia fazė, kai žmonėms reikia patiekti aštresnių, aršesnių pojūčių. Žmonės nenusiteikę kalbėtis geranoriškai, nenori susijungti ir vienytis, spręsti, galvoti apie pasaulio išlikimą, apie Lietuvos ateitį. Dabar yra ne pats linksmiausias laikas. Gal natūralu, kad pradžioje, šiuo metu, turi realizuotis žemiškos energijos, apatinės - agresija, chamizmas, pyktis. Galbūt dabarties žmonių vaikai ar anūkai pradės žiūrėti į dvasingesnio gyvenimo pusę.

- Tiesą sakant, sutinku vis daugiau žmonių, kurie kaip tik vis daugiau domisi dvasiniu gyvenimu, gilinasi į dvasinę literatūrą...

- Tiesa, atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių dvasiniais dalykais. Aš galbūt kalbu truputį dramatizuodamas, liūdniau, nes tikiu bendruomenine sąmone. Tikiu, kad visi žmonės gali susivienyti ir visi kartu, nutarę padaryti vieną ar kitą dalyką, tampa galingi. Čia kaip filmuke apie „Žuviuką Nemo“, kai visos žuvys tinkle vienu metu iriasi į dugną, tinklas nutrūksta. Jeigu lietuviai visi užsispirtų ir pradėtų keisti šalies likimą, galbūt viskas ir pasikeistų.

- Tačiau Jūs liovėtės šnekėti apie tai viešai, negi išsigandote?

- Galbūt dar neatėjo laikas dvasiniam tautos sąjūdžiui, gal mano pavardė ne ta, kad galėčiau kalbėti apie šiuos dalykus. Gal dabar ne laikas kalbėti. Gal laikas daryti tai, kas man puikiai sekasi, sulaukia atgarsio. Turbūt svarbiausia dabar rašyti knygas vaikams. Tai ir darau.

- Statote spektaklius, įrašinėjate kompaktines plokšteles, rašote eiles, kuriate filmus, rašote knygas vaikams. Ar kuri nors iš šių veiklos sričių Jums yra svarbiausia?

- Mano prioritetas - vaikai. Man patinka edukacija. Vadinasi kalbėsiu vaikams per kiną, per knygas, per teatrą per susitikimus su jais. Aš manau, kad vaiko sąmonė yra arčiausiai Dievo. Vaikai yra išsaugoję artimesnį ryšį su Dievu. Jie yra skaidrūs. Ir tie suaugusieji, kurie dar moka pasijausti vaikais, laimingesni.

Man atrodo, kad apskritai gyvenime sumažėtų problemų, jei kiekvienas pamėgintume nusimesti užsiaugintas kaukes ir bent trumpam sugrįžtume į vaikystę. Laimingas yra tas, kuris sugeba tai padaryti ne senatvėje, kai jau nebe daug gali, o anksčiau. Reikėtų to nepamesti bręstant, pasidžiaugti. Ir savo kūryba dažnai kviečiu - „nesukaukėkime“, netapkime tais normaliais lietuviais, kurie džiaugiasi, kad kaimyno namas dega.

- Netrukus Klaipėdoje apsistosite bent porai mėnesių. Gal jau galite papasakoti klaipėdiečiams apie būsimąjį spektaklį?

- Kovo pradžioje pradedame repetuoti „Eglę žalčių karalienę“. Šis spektaklis bus skirtas didesniems vaikams, galbūt 13-15 metų paaugliams. Man patinka vaikiška auditorija arba ta publika, kur suaugusieji dar gali būti pusiau vaikais, arba jau išmoko suvaikėti realybėje. Iš tikrųjų, spektaklio pasaka yra ne vaikams. Joje tiek daug simbolikos apie tautos, kiekvieno žmogaus apsisprendimo momentus. Per šią pasaką galima suvokti ir krikščioniškąją kultūrą. Keista ar ne, pagoniški simboliai, bet krikščioniška kultūra? Jau renkuosi aktorius spektakliui, muziką jam kurs S.Šiaučiulis, bet daugiau pasakoti nenoriu, bijau prisišnekėti.

- Neretai klaipėdiečiai jaučiasi gyvenantys provincijoje, štai ir režisierius iš sostinės į teatrą kviečiasi... Ką apie tai manote?

- Aš išvažiavau iš Vilniaus gyventi į Anykščius todėl, kad man Vilnius buvo pernelyg provincialus miestas. Per daug provincialus chamizmo prasme, žmonių nesugebėjimo draugauti, bendrauti ir kažką spręsti bendrai. Pasitraukiau į Lietuvos centrą, kur kaimynai dalinasi savo rūpesčiais, kur tu bet kada gali išeiti į savo kiemą ir tavęs paklaus, kaip sekasi, ar nereikia pagalbos. Taip turėtų būti visoje Lietuvoje.

Klaipėdai turėti provincijos kompleksą nereikalinga. Man atrodo, kad Klaipėdoje yra labai daug laisvės. Kiek man teko dalyvauti čia kūrybiniuose susitikimuose, supratau, kad žmonės čia dar nori kažko, jiems įdomu, jiems rūpi, jie gyvi, smalsūs. O Lietuvoje yra labai daug miegančių žmonių. Klaipėdoje man gera.

Prieš apsispręsdamas dirbti Klaipėdoje buvau girdėjęs vieną teisingą gandą. Klaipėdos aktoriai turi vieną bruožą - jie labai nori dirbti. Taip ir yra, todėl laukiu, kol prasidės repeticijos.

Kai buvau nusprendęs pakelti sparnus iš Vilniaus, galvojau, kad gyvensiu Klaipėdoje, bet kadangi jūsų valdžia taip ir nepriėmė sprendimo uostamiestyje įkurti Jono Meko kino centrą, nutūpiau Anykščiuose.

- Kaip Jums sekėsi pritapti mažame miestelyje?

- Mums su žmona Ramune - viskas tvarkoje, bet vaikų persodinti į kitą žemę nepavyko. Dabar gyvename tarp Vilniaus ir Anykščių, nes vaikams geriau mokytis sostinėje. Kiekvieną penktadienį visi mauname atgal į Anykščius, bet pirmadienį grįžtame.

Tačiau mano veikla ir planai susiję su Anykščiais. Ketinu įkurti čia vaikų muziejų, į kurį atėję vaikai galėtų susitikti su savo mėgstamiausių pasakų herojais, gautų esminius suvokimus, sužinotų esminius principus.

- Ko galėtumėte palinkėti klaipėdiečiams?

- Pamačiau, kad krikščioniškosios kultūros, dvasinius dalykus, tarpusavio santykius galima sudėti į pasakas apie begemotus, kupranugarius, žvirblius. Skaitykite pasakas. Pasakos žavios, nes verčia kalbėti apie laimingą pabaigą, verčia netiražuoti nelaimių. Pasakos - minuso vertimas pliusu.