Kaune veikiančiame Vyrų krizių centre netrukus pradės veikti saviraiškos grupė, kurioje tėvai bus mokomi būti tėvais. Centro psichologai sako, kad Vakarų šalyse tokios grupės yra labai populiarios ir reikalingos Lietuvoje. Mūsų šalyje tėvai paversti supermenais, kurie ant savo pečių prisiima ne tik šeimos išlaikymą, bet ir rūpinimąsi kone visu pasauliu. Į veiklą pasinėrę tėvai pamiršta savo pagrindinę pareigą – būti tėvais. Nutrūksta bendravimas su vaikais, jiems neperduodamos šeimos vertybės, visuomenė auga be tėvystės įgūdžių. Su saviraiškos grupėmis dirbti kviečiami savanoriai stengsis padėti bendrauti tėvui ir sūnui. Bendravimas yra gerų vaiko ir tėvo santykių pagrindas, sako centro psichologas Jonas Kilijonas.

– Kas yra geras tėvas?

– O kas jums yra geras tėvas? Gero tėvo formulės nėra. Reikia būti su vaiku, kalbėtis su juo. Per pirmuosius 5–7 žmogaus gyvenimo metus formuojamas pagrindas, ant kurio bus kuriamas visas jo gyvenimas. Tada dėmesys vaikui ypač svarbus, bet tai nereiškia, kad vėliau jo reikia mažiau. Svarbiausia – sąžiningas dėmesys. Vaikų neapgausi, jie viską labai gerai jaučia ir nepriima jokio falšo. Tėvo ir vaikų santykiai visada turi atgalinį ryšys. Ką vaikui duosi, tą ir gausi atgal.

Jei tėvui vaikas padainavo: "Tėti, tėti, kaip gera tave turėti", jis gali galvoti, kad yra geras tėvas. Gero tėvo samprata kiekvienoje kultūroje skiriasi. Pavyzdžiui, pas mus save geru tėvu neretai vadina tas, kuris uždirba daug pinigų, vežioja šeimą mersedesu, gyvena prabangiame name. Bet dažnai toje šeimoje šalta. Išaukštinamos materialinės vertybės, o sūnui tėvas vis aiškina, kad reikia kalti pinigus ir sūnus tampa šaltu pinigų kalviu. Niekada jis savo tėvui nepadainuos: "Tėti, tėti, kaip gera tave turėti."

Labai užsiėmę, daug dirbantys tėvai praranda ryšį su vaikais, pradeda nesusikalbėti. Vaiko ir mamos santykiuose mažiau problemų, nes mama dažniau su vaiku pasikalba, apkabina, pabūna.

– Šiuo metu labai daugėja bedarbių. Gal darbo praradimas yra puiki proga pagerinti santykius su vaiku?

– Darbo netekimas labai dažnai iš po kojų išmuša stabilumo, saugumo pagrindą. Žmonės ima galvoti tik apie rytojų, užsisklendžia ir kontaktus su kitais žmonėmis neretai išvis nutraukia. Nutrūkus normaliam vaiko ir tėvo bendravimui, jam atkurti reikia laiko, daug tikslingo ir sąžiningo darbo.

– Pastaruoju metu vis daugiau tėvų išeina tėvystės atostogų. Ar tai rodo, kad santykiai tarp tėvų ir vaikų Lietuvoje vis gerėja?

– Tėvystės atostogos – ne tik normalu, bet ir sveikintina. Reiškia, kad mes po truputį modernėjame, perimame Vakarų vertybes. Vis dažniau ir gatvėje matome tėvo meilės vaikui pavyzdžių, bet apskritai tėvų ir vaikų santykiai šąla. Dar prieš porą dešimtmečių šeimos laikydavosi kartu, buvo saugesnės. Dabar daug tėvų išvyksta uždirbti duonos, o vaikai paliekami namuose. Anksčiau daugiau žmonių gyveno kaime. Darbas kaime – natūrali tėvo ir vaikų bendravimo stiprinimo priemonė. Visa šeima kartu dirba, kartu bando įveikti iškilusius sunkumus. Kartu tėvas vaikams perteikia tėvo įvaizdį, moko atsakomybės. Dabar to nebėra. Vaikai šeimas formuoja ne iš savo patirties, o iš vadinamojo bendrojo išprusimo.

– Ar kitose šalyse yra kitaip?

– Pirmiausia kitose šalyse yra kitokios tradicijos. Bet, pavyzdžiui, JAV teko pastebėti, kad tėvai dažniau vaikšto su vaikais susikabinę rankomis nei pas mus. Ten jauni tėvai mokomi būti šeima. O pas mus pasirengimas priklauso nuo to, ką gauni savo šeimoje. Ateina į naują šeimą vyras ir moteris su savo lagaminais ir savo jėgomis bando įveikti nesutarimų kampus. Jeigu kažkas juos mokytų, mažiau kalbėtume apie vadinamąsias vedybinio gyvenimo pirmųjų metų krizes.

Taip pat mūsų tėvams reikia skiepyti atsakomybės jausmą – jos labai trūksta. Tiesiog numetame vaikus darželiams, mokykloms ir piktinamės, kad jos neišauklėjo. Neseniai buvo toks pavyzdys – paskambino 12 metų berniuko mama ir sako: "Mes jį jums atvesime, nes nesusikalbame." Pasakiau, kad pirmiausia man reikia su ja pačia pasikalbėti. Neatėjo. Jos požiūriu, mes turime taisyti jos klaidas, o ji atsakomybės prisiimti nenori. Šiuo atveju pagalbos reikia ne tik vaikui, o pirmiausia – tėvams. Taip pat labai populiaru vaikui permesti neišsipildžiusias svajones. Pažiūrėkite, kokius krūvius tėvai užkrauna vaikams. O dažnai taip daroma dėl ko? Kad būtų kuo pasigirti.

– Ar dažnai į jus kreipiasi žmonės dėl tėvų ir vaikų santykių?

– Nedažnai, bet kreipiasi. Neretai tai būna inicijuota ne tėvo, o vaiko. Vyrui sunku peržengti savo ego ir prisipažinti, kad jis turi problemų. Jie šiaip sau čia nevaikšto. Jei atėjo, reiškia, kad pas juos viduje jau labai karšta. Dažniausiai pas mus kreipiasi dėl skyrybų, problemų dėl alkoholio. Vyrų krizes labai paskatino šiuo metu bloga ekonominė situacija. Dažniausiai ateinančiųjų amžius svyruoja apie 40 metų.

– Jaunesni vyrai turi mažiau problemų?

– Jaunesni turi daugiau energijos, jie aktyviau sprendžia problemas. Be to, vyresnius vyrus gali ištikti dar viena – vadinamoji vidurio amžiaus krizė. Ji ištinka, kai vyras jau nėra jaunas, bet dar ir nesenas. Iki to etapo jis buvo užsiėmęs šeimos kūrimu, materialinio pagrindo statymu. O dabar vaikai užaugo, pakėlė sparnus, namai ištuštėjo ir vyras pradeda pastebėti, kad žmonos chalatas riebaluotas. Jis pradeda mąstyti apie tai, ką jau padarė, prarado. Ateina noras dar save išbandyti, patikrinti. Kad jį ištiko krizė, vyras supranta, kai atsiranda pasekmių. Į krizių centrą atėjus vyrui dažniausiai reikia, kad ateitų ir antroji pusė, nes paprastai nebūna taip, kad vienas visiškai teisus arba neteisus.

– Kodėl vis dar šokiruojamai daug savižudžių vyrų Lietuvoje?

– Labai dažnai žudosi greitai praturtėję, bet vėliau visus turtus praradę žmonės. Manau, kad ta statistika tokia žiauri, nes Lietuvoje nėra turtingų žmonių, aristokratijos tradicijų, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Dažnai praturtėja ne aukšto intelekto, bet laiku ir vietoje atsidūrę žmonės. Jie gavo daug pinigų, pajautė didelę jų galią, pūtėsi finansine prasme. Jie pakyla virš žemės, bet veikia gravitacijos dėsniai. Finansinis pagrindas dingsta ir akimirksniu jie vėl tampa niekuo. Tai didžiulis šokas ir ne visi jį pajėgia atlaikyti. Vaikai gali nuo savižudybės sustabdyti, bet ir į ją pastūmėti. Priklauso nuo sukurtų tėvų ir vaikų santykių. Apskritai kalbėti apie vaikų ir tėvų santykius ir juos sisteminti labai sudėtinga. Kiekvienas atvejis labai individualus. Kiekvienas gyvenimas – unikalus scenarijus.