Atsakingos pareigos

Žmonėms, kurie nėra susidūrę su diplomatine tarnyba, dažniausiai  girdimos ir, ko gero, labiausiai įsimenančios – ambasadoriaus pareigos, tačiau yra ir daugiau ne taip dažnai aplinkinių lūpose skambančių, tačiau ne mažiau svarbių diplomatinių pareigų: pirmasis, antrasis sekretorius ar atašė.

Pastarajai pareigybei priskiriama tam tikra sritis, kurią jis ir kuruoja dirbdamas paskirtoje šalyje. Kaunietis Deividas Kliučinskas, kaip pats sako, šiuo metu yra tarp Lietuvos ir Japonijos, o užrašas jo vizitinėje kortelėje liudija, kad kauniečiui patikėtos Lietuvos žemės ūkio atašė pareigos. Beje, tokia pareigybė įkurta naujai ir mūsų šalis pirmą kartą turi žemės ūkio atašė Tekančios Saulės šalyje.

"Ambasadai Japonijoje yra priskirtos kuruoti ir kitos šalys: Australija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Filipinai ir Malaizija, todėl darbuotis tenka ne tik su Japonija, bet ir su kitomis priskirtomis šalimis", – kalbėjo D.Kliučinskas, kuriam diplomatinės pareigos – trejų metų įsipareigojimas šiai šaliai.

Mokėti japonų kalbą, anot jo, yra pranašumas, bet ne griežta sąlyga. Užimant atašė pareigas pakanka mokėti kalbėti angliškai.

"Ambasados yra įsikūrusios ir kitose pasaulio šalyse. Retas atvejis, kad darbuotojai kalbėtų vietine kalba, nebent tai anglų, vokiečių, prancūzų ar rusų kalbomis kalbančios šalys", – pabrėžė pašnekovas.

Darbe – ne naujokas

Lietuvos žemės ūkio atašė pareigos D.Kliučinskui nėra naujos vėžės, kuriomis reikia įsivažiuoti, – su panašaus pobūdžio darbu vyras susidūrė ir anksčiau.

Baigęs Kauno Jono Jablonskio gimnaziją jis įstojo mokytis į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją. Netrukus po to išvyko į Vilnių, kur pradėjo dirbti Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT). Čia ėjo skyriaus vedėjo pareigas, buvo atsakingas už gyvūninių maisto produktų gamybos ir eksporto kontrolę. Vėliau tapo VMVT direktoriaus pavaduotoju, o jo darbų sąrašą papildė naujos funkcijos – importo kontrolė ir tarptautiniai santykiai.

"Taigi, gimiau ir augau Kaune, čia mokiausi, vėliau išvykau į Vilnių, o dabar esu Japonijoje, – sakė D.Kliučinskas ir tikino, kad tai ne pirmoji jo akistata su Rytų Azijos šalimi: – Japonijoje teko lankytis bent keletą kartų, kai dar dirbau VMVT. Tuo metu vyko derybos dėl jautienos ir paukštienos eksporto leidimų suteikimo Lietuvai."

Svarbus pasirinkimas

2019 m. pradeda veikti ekonominio bendradarbiavimo sutartis tarp Japonijos ir ES, todėl, anot D.Kliučinsko, Lietuvai labai svarbu pasinaudoti galimybe žymiai padidinti eksportą į Japoniją.

Šiuo metu eksportas iš ES į Japoniją sudaro prekių už 58 mlrd. eurų ir paslaugų už 28 mlrd. eurus. Prognozuojama, kad, įsigaliojus sutarčiai, prekybos ir paslaugų skaičiai padidės maždaug 30 proc.

"Į Japoniją importuojamiems žemės ūkio produktams taikomi gana griežti gyvūnų, augalų ligų ir maisto saugos reikalavimai, todėl būtina išspręsti visus klausimus, kad nuo 2019-ųjų Lietuvos įmonės galėtų eksportuoti kuo platesnį žemės ūkio produktų asortimentą", – apie tai, kas paprastam žmogui mažai suprantama, tačiau Lietuvai labai svarbu, kalbėjo D.Kliučinskas.

Kaunietis tikino, kad jam teko bendrauti su viena iš daugelio Japonijos pieno perdirbimo įmone, kurios metinė apyvarta siekia daugiau nei 1 mlrd. eurų. Ši įmonė domisi galimybėmis dirbti su Lietuvos pieno perdirbimo įmonėmis, pirkti produktus ir parduoti juos Japonijoje, nes šalyje mažėja pieno ūkių, automatiškai – ir pieno gamyba. Todėl japonai ieško partnerių, kurie galėtų patenkinti pieno produktų poreikį. "

"Japonija pienu apsirūpina apie 60 proc., visas kitas kiekis yra importuojamas. Per dešimt metų Japonijoje pieno gamyba sumažėjo apie 1 mln. tonų ir prognozuojama, kad per ateinančius dešimt metų gamyba dar sumažės 1 mln. tonų, tad japonai jau dabar ieško, kas galės pakeisti pieno žaliavos trūkumą", – tokių pavyzdžių, anot D.Kliučinsko, yra ne vienas, todėl Lietuvos įmonės turėtų tai įvertinti ir vystyti prekybinius santykius su Japonija.

Prognozuojama, kad per ateinančius dešimt metų gamyba dar sumažės 1 mln. tonų, tad japonai jau dabar ieško, kas galės pakeisti pieno žaliavos trūkumą.

Visi laikosi taisyklių

Kaunietis neslėpė, kad japonai nemėgsta vienadienių dalykų – jie atsargiai ir atsakingai renkasi verslo partnerius, o įsibėgėjus prekybai labai retai juos keičia.

"Dažniausiai tai yra ilgalaikiai ir patikimi partneriai", – pagyrų japonams negailėjo D.Kliučinskas.

Nors Tekančios Saulės šalyje vyras dar tik apšyla kojas, jau spėjo suprasti, kad vietiniai visur ir visada laikosi taisyklių, tam tikrų procedūrų. Prieš įeidami į namus, jie nusiauna batus, kad tatamis, ant kurio sėdi valgydami, kuo ilgiau išliktų švarus. Svečiai apsiauna šlepetes. Arbata Japonijoje tiekiama prie kiekvieno patiekalo, o ryžius vietiniai į lėkštes krauna bent tris kartus per dieną. Nevalia į ką nors rodyti lazdelėmis – pagrindiniu japonų valgymo įrankiu, jomis taip pat negalima pradurti valgomo maisto. Ypač vietiniai vertina užsieniečius, kurie išmoksta valgyti lazdelėmis. Maitinimo įstaigose arbatpinigių nepaliekama – toks gestas čia reiškia pataikavimą.

"Taisyklės yra gerai. Visada žinai, ką jie darys, kiek laiko kas truks ir ko reikalaus. Žmonės Japonijoje yra labai draugiški ir mandagūs, visur yra švaru ir tvarkinga. Japonai visada stengsis padėti, jei kažko nesupranta, stengsis rasti žmogų, kuris sugebėtų padėti ar paaiškinti. Tokijuje susikalbėti angliškai problemų nėra, tačiau už miesto tik nedaugelis kalba angliškai, tad išvažiuojant iš Tokijo reikia būti pasiruošus tam, kad susikalbėti bus sunkiau", – trumpai apie savo besimezgančią pažintį su daugelio svajonių šalimi kalbėjo kaunietis.