Laiko sąvoka keitėsi

Profesorius Kalėdų švenčių metą vadina vienu mistiškiausių laikotarpiu lietuvio gyvenime. O žmonijos civilizacija susijusi su tuo, kad laiko sąvoka nuolat buvo tikslinama, nuolat buvo atrandamos naujos laiko savybės.

„Yra psichologinis ir fizikinis laikas. Kai mes švenčiame ar poilsiaujame, laikas mums prabėga akimirksniu. Tačiau kaip ilgai laikas eina, kai darbas tampa našta žmogui. O štai tos tautos, kurios gyveno arti gamtos, manė, kad laikas yra cikliškas, nuolat pasikartojantis. Iš to atsikando kalendorius. Vaizdžiai tariant, kalendorius yra būdas prisijaukinti laiką“, – tikino profesorius.

Lietuviai laiko suvokimą tapatino su metų laikų cikliškumu ir su tuo susijusių žemės darbų kaita. Pasak L.Klimkos, laiko sąvoką žmonijos galvose pakeitė krikščionybė.

„Atsirado laiko strėlės sąvoka. Pasaulio sutvėrimo paaiškinimu atsiranda pradžios sąvoka, o paskutinės teismo dienos perspektyva nusako pabaigą. Anglų mokslininkas Izaokas Niutonas yra pasakęs, kad visata yra laikrodis, kurį užsuko Dievo ranka“, – akcentavo L.Klimka.

Nesusipratimai dėl laiko, pasak mokslų daktaro, prasidėjo XX amžiuje, kai paaiškėjo, kad visatos dėsniai yra šiek tiek kitokie.

„Žmonijai pasidarius po visatą, paaiškėjo, kad kosmose absoliučios erdvės ir laiko sąvokos netinka. Laikas gali būti ir filosofinė kategorija. Spėju, kad dar ši žmonijos karta patikslins laiko sąvoką. Kadangi laikas, kartu su erdve, yra svarbiausia materijos egzistavimo forma, tad naujų bruožų tikiuosi sužinosime ir apie laiką“, – kalbėjo L.Klimka.

Žinutė iš anapus

Etnologas pastebi, kad Kalėdų laikotarpį nepaprastai sureikšmina ne tik lietuvių papročiai, bet ir krikščionybė. Kristaus gimimo laukimas duoda savotišką spalvą ir nuotaiką šiam metui.

„Gruodžio mėnuo man prabėga visuomet labai greitai. Matyt ne aš vienas galvoju, kad iki metų pabaigos yra būtina užbaigti tam tikrus darbus. Esą ateis nauji metai ir viskas pasikeis. O iš tiesų juk niekas nesikeičia, gamtoje viskas ir toliau vyks cikliškai. Kadangi žmogus nori žvilgtelėti į priekį, iš to atsiranda spėjimai ir burtai“, – paaiškino L.Klimka.

Metų sandūroje ypač tampa populiarūs įvairūs horoskopai, kurie pasak etnologo, tėra žaidimai.

„Burtai – tai yra amžinas žmogaus noras numatyti ateitį. Ir taip buvo nuo senų senovės, kai valstietis spėdavo orus“, – aiškino profesorius.

Viena pirmųjų mistinių datų – lapkričio 11-oji, šv. Andrejaus diena. Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Ši naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška. Tikėta, kad merginos šią dieną gali susapnuoti savo būsimą vyrą.

„Tai jaunimo burtų diena, kai buvo klausiama kaip kitais metais teks pasitikti savo likimą. Beje, visi žiemos švenčių vakarai buvo siejami su burtais ir spėjimais. O tai kyla iš manymo, kad protėvių vėlės dalyvauja gyvųjų gyvenimuose ir padeda. Mitinė logika remta tuo, kad esą anapus, kur ir gyvena vėlės, laikas nejuda, jis tarsi sustingęs, suledėjęs. Todėl buvo manoma, kad praeities ir ateities nėra jokio skirtumo. Vėlės esą viską žino, kas buvo ir kas bus. Burtų ir apeigų metu buvo tikima, kad žinutė ateis iš ano pasaulio, jei tik bus su juo užmegztas ryšys. Taip etnologai paaiškina kodėl burtininkaujama žiemos metu“, – kalbėjo L.Klimka.

Troškulys atves mylimąjį?

Gruodžio 4-oji, šv. Barboros diena, tai ta data, kai buvo tikima, kad spėjimai ir burtai išsipildys. Šv. Barbora laikoma globėja visų, kurie mirė ne sava mirtimi, per nelaimingą atsitikimą, ypač nuo gaisro.

„Merginos stengdavosi sūriai pavalgyti. Naktį jos turėdavo susapnuoti jaunuolį, kuris atneša vandens atsigerti. Jis ir turėjo būti tuo išrinktuoju“, – sapnų reikšmes aiškino L.Klimka.

Buriama buvo ir gruodžio 13-ąją, šv.Liucijos dieną. Šiuo metu lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą.

„Nuo šios dienos iki Kalėdų lieka 12 dienų. Kaime buvo manoma, kad pagal dvylikos dienų orus galima nuspėti kitų metų dvylikos mėnesių orus. Šv.Liucijos diena įdomi tuo, kad nuo šio momento nebetrumpėja vakarai. Žvilgtelėjus į astronominį kalendorių, matyti, kad saulė leidžiasi tuo pačiu metu. Žmonės tai pastebėjo. Nuo tada ir prasideda tikrasis švenčių laukimas“, – tikino profesorius.

Etnologas nepamiršta ir Kūčių vakaro ypatingumo, tačiau šio vakaro burtai jau plačiai žinomi.

Tamsa – laikas švęsti

Jei lietuviai tamsiuoju metų laikotarpiu dažniau burtų griebdavosi orų spėjimui, tai skandinavai šiuo metu audringai švęsdavo. Tamsa ir niūrumas šiaurės kraštų žmones vertė ieškoti šviesos linksmybėse.

„Evangelikai šventųjų nepripažįsta, tačiau šv.Liucija buvo ypatingai pagerbiama. Tą dieną buvo degamos žvakės žvakidėse. Buvo rengiamos jaunimo procesijos, kurios kaimui pranešdavo, kad tikrai sulauks saulės sugrįžimo. Tai buvo šviesos pagerbimo diena“, – pažymėjo etnologas.

L.Klimka juokavo, kad Švėkšnoje rengiama šviesos šventė, kai sudegami moliūgų žibintai, įgytų naują prasmę, jei būtų švenčiama šv.Liucijos dieną.

Per adventą – ypatingi turgūs

Advento laikotarpiu lietuviai rengė ne šiaip sau kokias muges, o specialius turgus. Kiekvienas jų buvo vis kitoks.

„Tradicija buvo gyva šiaurinėje Lietuvoje, Žemaitijoje. Per Adventą vyko trys turgūs. Pirmasis turgus buvo vadinamas šeškaturgiu. Pavadinimas kilo nuo šeško kailio, kuriuo puošdavo žieminius rūbus. Tai buvo šiltų rūbų, šalikų, megztinų, pirštinių turgus. Visos prekės turėjo ginti nuo žiemos speigo“, – pasakojo etnologas.

Prieš Kalėdas samdiniai buvo sugrįžę į namus su uždirbtais pinigais. Turėdami laisvo laiko, samdiniai gaudydavo šeškus, o jų kailiukus parduodavo turguje.

„Tai juk pusbernių užsiėmimas. Pinigų reikdavo šventėms. Antrasis turgus vadindavosi skaistaturgiu. Tai būdavo dovanų turgus, kur visi ieškodavo artimiesiems dovanų. Trečiasis turgus vykdavo prieš pat Kalėdas. Jis vadinosi saldaturgiu. Jame iškodavo to, ko trūksta Kalėdų stalui“, – paaiškino L.Klimka.

Tautodailininkai mėgina atgaivinti šią tradiciją. Šiais metais tokiais pavadinimais bus rengiami turgūs Joniškyje ir Rokiškyje.

Skaitė gamtos ženklus

Visos tradicijos, kurių anuomet uoliai laikėsi lietuviai, leidžia spėti, kad kaip ir visi šiauriečiai, mūsų senoliai visais įmanomais būdais gynėsi nuo tamsos, niūrumo ir depresijos šviesiomis apeigomis.

„Advento metu buvo aukojamos rarotų mišios, tai maldos šv. Mergelei Marijai, kurios vykdavo dar prieš aušrą. Jų metu bažnyčioje buvo degama daug žvakių, kad būtų ypač šviesu. Įdomu tai, kad šioms mišioms žvakių uždegimui buvo pakviečiami keli tos bendruomenės atstovai, skirtingų socialinių sluoksnių žmonės. Jie visi parodydavo savo bendrumą. Prieš Dievą – visi lygūs“, – pasakojo L.Klimka.

Kelionė ankstyvą rytą į bažnyčią buvo laikoma ypatinga – buvo stebima koks oras, kaip saulė teka, buvo svarbu ką sutiksi pakeliui.

Aplinkos suvokimas – matais

Pajūrio kraštas istorikui L.Klimkai turėtų būti dėkingas už jo indėlį projektuojant ir statant Nidos saulės laikrodį. Mokslininkas pats yra surinkęs laikrodžių kolekciją.

„Mano kolekcija neapdrausta ir nebijau, kad ją kas pavogs. Tai daugiausiai kaime naudotų senoviškų laikrodžių kolekcija. Aš ją pradėjau rinkti dar sovietmečiu. Žmonės išmesdavo daiktus, kurių nuspręsdavo netaisyti. Keliaudamas po Lietuvą rinkau šiuos etnografinius daiktus. Dalis kolekcijos įsikūrė Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Yra surinkta įvairių matavimui skirtų daiktų. „Saikas“ – mato vienetas šešių gorčių talpos biriems daiktams matuoti. „Bezmenas“ – rankinės svarstykles, specialios su kabliu sveriamam daiktui užkabinti“, – pasakojo L.Klimka.

Pasak L.Klimkos, laikrodis buvo prabangos dalykas. Kartais visas kaimas turėdavo vieną laikrodį.

„Kaip žmogus pažįsta aplinką? Matuodamas. Iš čia kyla mato reikšmė. Pats seniausias laiko matavimo įtaisas yra saulės laikrodis“, – tikino L.Klimka.

Žiemos depresija – pramanas?

Šiuolaikinis lietuvis tamsius žiemos vakarus tapatina su liūdesiu ir depresija. Pasirodo, kad senovės lietuviai net nežinojo, ką šis žodis galėtų reikšti. Žiemą, kai pasibaigdavo didieji žemės darbai, lietuviai imdavo švęsti.

„Tik dabar mes ėmėme depresuoti. O seniau, prieš dvi kartas, žiemas buvo poilsio metas. Tokiu metu vykdavo piršlybos, krikštynos, šeimos šventės, vestuvės. Jaunimas burdavosi karnavaliniams vakarams. Dvarponiai dar daugiau linksminosi. Juk Vilnius ūždavo nuo karnavalų. Tai buvo poilsio ir laisvalaikio metas“, – kalbėjo L.Klimka.

Toks laikas tęsėsi iki Užgavėnių. O jos buvo laikomos pavasario laukimo pradžia.

„Pats tamsiausias laikotarpis buvo pats linksmiausias. Tos depresijos – įsikalbėtas dalykas. Pabuvę šiltuose kraštuose, skundžiamės, kad pas mus tamsu ir šalta“, – pabrėžė L.Klimka.

Tačiau pasak L.Klimkos liūdesys nei nuo laiko, nei aplinkos nepriklauso.

„Iš kaimo išvytas žmogus nemoka gyventi mieste. Reikės kelių kartų, kad išmoktų prisitaikyti. O liūdesio priežastys gali būti dar ir tame, kad nesidomime menu, mums neįdomūs renginiai, kurių apstu, mūsų nejaudina gera muzika. Mes esame nuobodūs patys sau. O po to dar ir liūdime dėl to“, – reziumavo istorikas.

Mįslės apie laikrodžius:

Dieną naktį trepsi, eina, bet niekur nenueina.

Eina be kojų, muša be lazdos. Pats nieko nemato, o kitiems rodo.

Nevalgo, bet ir nemiršta. Visuomet dirba, bet nieko nepadaro.

Nieko nekaltas, bet ant sienos pakartas. O širdis nuolat plaka.

Su kroviniu – eina. Be krovinio – stovi.

Turiu namelį, pilną ratelių.

Abu po lygią algą ima, bet vienas dvylika kartų daugiau dirba.

Be dvasios, be kvapo kampe kabo, teisybę pasako.