Rugsėjo pirmosios jaudulys

Prabėgus penkeriems metams po Beslano įkaitų dramos, tragediją išgyvenę žmonės taip ir neatgavo dvasios ramybės. Žuvusiųjų šeimos jaučiasi valstybės palikti likimo valiai, o valdžia taip ir neatskleidė visas tragedijos aplinkybes.

Prieš naujųjų mokslo metų pradžią, Beslano gyventojus kamuoja nemiga. „Tai laimė, jei sugebu užmigti bent trims valandoms“, - sakė Nadežda Gurijeva. Ant jos buto sienų kabo rankų darbo ikonos, šalia jų - Borios ir Veročkos nuotraukos. Tai mažybiniai žuvusiųjų N.Gurijevos vaikų vardai.

Pro moters buto langus girdisi žaidžiančių vaikų balsai. Tačiau Taikos gatvėje tikrosios taikos nesijaučia. Nesijaučia jos ir apskritai Beslane, net ir po penkerių metų, nuo tada, kai šio miesto mokyklą užgrobė teroristai. Per šturmą, kuriuo mėginta gelbėti žmones, žuvo 334 žmonės, tarp jų - 186 vaikai. Jų kūnai apdegė taip, kad nebebuvo įmanoma atpažinti.

Į N.Gurijevą, kuri dirbo šioje mokykloje, tą dieną taip pat buvo nukreiptas automatas. Ją kartu su jos trimis vaikais ir kitais moksleiviais nuvarė į sporto salę. Čia visi įkaitai be vandens ir maisto išbuvo beveik tris paras. Dabar apdegusio pastato sporto salėje visuomet yra butelių su vandeniu. Žmonės nepamiršta savo artimųjų kančių.

Kaltina ingušus

Nors Rusijos valdžia nenori prisiminti, kaip jos saugumo pajėgos nesugebėjo užkirsti kelio tragedijai, kai teroristai įkaitais paėmė vienos Beslano mokyklos auklėtinius, žmonės to nepamiršta. N.Gurijeva teigė, kad jos jauniausioji dukra tą dieną pakeliui į mokyklą pasakojo keistą sapną. Ira sakė, kad matė mirusį senelį, kuris kvietė savo anūkus pas save. Panašius sapnus, prieš tuos tragiškus įvykius, matė Beslane daug kas.

Pamiršti tų dienų negali ir vaikai. Kaip papasakojo vietos gydytojas Alanas Adyrchajevas, jo vienuolikmetė dukra Emilija parašė jam laišką. Nors jie gyvena tame pačiame name, matyt, jai reikėjo išdėstyti savo mintis popieriuje.

„Skiriu mūsų mamai Irai, - vaikiška rašysena parašė mergaitė. - Praėjo daug metų, bet mes niekada nepamiršime tavo šypsenos, tavo akių ir švelnumo“. Emilija meilės mirusiai motinai laišką pabaigė keršto riksmu: „Rusai turėtų užmušti ingušus, kaip ir jie užmušė mūsų Beslaną“.

Tai įvyko 2004-ųjų rugsėjo 1 d. Beslano 1-ąją vidurinę mokyklą buvo užgrobta keliasdešimt ginkluotų vyrų, kurie įkaitais paėmė 1127 mokytojus, auklėtinius ir jų tėvus. Rusijos valdžia, nepasirengusi tokiems išpuoliams, negaišo laiko deryboms. Iškart po pasirengimo, tam prireikė bemaž trijų parų, specialiosios pajėgos pradėjo „gelbėjimo“ operaciją, kuri baigėsi chaosu ir kraujo praliejimu.

Beslano įvykiai vadinami Rusijos rugsėjo 11-ąja. Dėl teroro išpuolį osetinai kaltina savo senus priešus ingušus, nors tarp teroristų būta ir osetinų.

Reikia psichologų pagalbos

„Nenoriu, kad mano duktė gyventų jausdama neapykantą, - sako A.Adyrchajevas, - bet jaučiuosi bejėgis“. Liūdnų akių tamsiaplaukis vyras sėdi savo kabinete antrame vietos ligoninės aukšte.

Jis geriau nei bet kuris kitas iš 36 tūkst. Beslano gyventojų susipažinęs su tragedijos pasekmėmis. Gydytojas juos kasdien regi savo pacientų akyse. Vienos jų, 12 metų Kristinos, kraujo spaudimas rytais siekia 160. Kitas dvylikametis Vladimiras pats peiliu įsipjovė ranką. „Jis nebandė nusižudyti, - paaiškino gydytojas, - tik puolė į neviltį. Berniuką tikriausiai nesąmoningai kamuoja jausmas, kad jis nenusipelnė gyventi, kai tiek daug jo bendraklasių mirė“.

A.Adyrchajevas papasakoja apie kitą savo pacientę, gražią 13 metų mergaitę Kariną Kusovą, kurios kairę koją suluošino baisūs nudegimai. Tik 250 eurų (apie 860 litų) per mėnesį uždirbanti šeima - statybininkas tėvas ir kranininkė motina - neįperka gydomųjų kremų, kuriems per savaitę reikia 540 rublių (apie 40 litų). Mergaitei reikalinga odos persodinimo operacija (jos metu iš kojos būtų pašalintos ir keturios nuolaužos), kuri kainuotų 5 tūkst. eurų (apie 17 tūkst. litų). Be to, reikėtų važiuoti į Maskvą.

Tačiau labiau nei operacijos rudaplaukei mergaitei reikia psichologinės pagalbos. Naktimis jai atrodo, kad jos minkšti žaislai virsta teroristais juodomis kaukėmis. Vieną naktį Karina pabudo rėkdama, nes susapnavo, kad jos sužeistoji koja atsiskyrė nuo kūno ir gulėjo lovoje šalia jos.

Valdžia nieko nedaro

Po žiaurios 52 valandas trukusios įkaitų dramos į Beslaną žmonės pradėjo siųsti kas ką gali. Iš viso pasaulio - nuo Australijos iki Jordanijos - keliavo labdaros siuntiniai. Žmonės paaukojo 46 televizorius, 19 mikrobangų krosnelių, 196 telefonus, 35 vaizdo kameras ir tiek minkštų žaislų, kad užpildytų visų provincijos vaikų kambarius.

Maskvos meras miestui padovanojo dvi modernias mokyklas, o Rusijos pramogų pasaulio žvaigždės per labdaros koncertus surengė nemažai pinigų. Šalies bankai finansavo žaidimų aikštelių statybą, o vyriausybė ir privatūs rėmėjai už kiekvieną žuvusįjį skyrė maždaug 30 tūkst. eurų (103,5 tūkst. litų), o už rimtai sužeistą - 20 tūkst. eurų (69 tūkst. litų) kompensacijas. Skurdžiame Šiaurės Kaukaze tai nemenki pinigai.

Tačiau praėjus penkeriems metams, fizinių ir psichologinių negalių kamuojamos tragedijos aukos bei jų artimieji jaučiasi palikti likimo valiai. „Valdžia nieko nedaro, - sako A.Adyrchajevas. - Nevykdomos reguliarios apžiūros, jokia centrinės valdžios įstaiga nesirūpina ieškančiaisiais pagalbos“.

Prieš dvejus metus Beslano priemiestyje išaugo nauja ligoninė. Tai brangiausia ligoninė visame regione, tačiau yra dvi problemos. Pirma, dėl lėšų ir licencijų trūkumo naujoji ligoninė dar neatvėrė durų. Antra, joje nenumatyta atidaryti vaikų psichologijos skyriaus. „Ar tai reiškia, kad mažieji mano pacientai turės laukti, kol užaugs?“ - retoriškai klausė A.Adyrchajevas.

Nori pamiršti skerdynes

Panašu, kad Rusija stengiasi paprasčiausiai pamiršti Beslano tragediją - kaip kad pamiršo 170 žmonių, žuvusių teroristų užimtame Maskvos teatre 2002-ųjų spalį. Beslanas tapo vaikų žudymo sinonimu. „Jokios užuojautos nepripažįstančios galios demonstravimu, - sakė rašytojas Viktoras Jerofejevas. - Kartu tai rodo, kad rusai dabar bet kokį smurtą išgyvena „kaip metafizinio lygmens reiškinį“.

Vladimiras Putinas, kuris vadovavo šaliai, kai įvyko Beslano tragedija, mieste apsilankė tik kartą, iškart po skerdynių. Pareigūnai, atsakingi už neprofesionalią saugumo pajėgų operaciją, liko nenubausti, o kai kurie net ir paaukštinti. Vis dar netyla abejonės, ar mokykloje išties buvo tik 32 teroristai. Mat, dauguma Beslano gyventojų įsitikinę, kad keliems pavyko pasprukti.

Ši tema valstybės kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje yra tabu. Organizacijos „Beslano motinos“ narės skundžiasi, kad ne vienerius metus bando pakliūti ir papasakoti apie savo bėdas kokioje nors laidoje, tačiau nesėkmingai. Organizacijos lyderė Suzana Dudijeva Beslano įkaitų dramą ir po jos sekusius įvykius pavadino „dviguba gėda“. Vyriausybė turėdama žinių apie galimą teroristų išpuolį, nesugebėjo apginti vaikų, o dabar dar juos ir pamiršo.

Faktai apie Beslano tragedija

• Įkaitų drama prasidėjo 2004 m. rugsėjo 1d. rytą
• Mokyklą užpuolė 32 teroristai, iš jų išgyveno ir stojo prieš teismą tik vienas
• Įkaitais buvo paimti 1 127 žmonės
• Rusijos valdžia atsisakė derėtis su teroristais
• Į mokyklą buvo atvykęs buvęs Ingušijos prezidentas Ruslanas Auševas, tačiau jam nepavyko įtikinti teroristus paleisti vaikus
• Per šturmą žuvo 334 žmonės, tarp jų 186 vaikai
• Tarpininkauti vaduojant įkaitus siūlė pasipriešinimui vadovavęs Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas, jo paslaugų Rusija atsisakė
• Teroristai reikalavo sustabdyti karą Čečėnijoje