Modernistinė dailė ištisą XX a. stebino vis nauju ir dar naujesniu meno kūriniu. Tiksliau – ne modernistinė dailė, o jai atstovaujantys menininkai, pradedant dar XIX a. pabaigoje išsirutuliojusiu postimpresionizmu (manau, nereikia įvardyti, su kokiais autoriais priešakyje, tai daro kiekviena krautuvė) ir baigiant  visa daugybe kitų „izmų“.

Galerijoje „Meno parkas“ veikianti Rolando Karaliaus paroda „Tylos zona“ kalba modernizmo abėcėle.

Pats menininkas labai neatviravo ir savo vidinių inspiracijų neišklojo, tokiu būdu palikdamas parodos lankytojams patiems savarankiškai sąveikauti su kūriniais. O kūriniai tarsi kodai – jei nežinai reikšmių (esi sausos vaizduotės), menkai ką tesuprasi.

Darbai preciziškai nutapyti, be teptukų žymės, be dažo sankaupų. Lygu. Švaru. Geometriška. Ir nelabai norisi įvardyti šiuos tapybos darbus kaip estetiškus, kadangi menas seniai nebetelpa dailumo rėmuose (ir turbūt kelis kartus viršija) ir toks apibūdinimas gali pasirodyti pernelyg archajiškas. Visgi čia yra estetikos ir jos nepaneigsi: individualus kūrinys – saikingai parinkta spalvų paletė. Gal kas ir nesutiks, tačiau tik bendras parodos vaizdas atrodo gana margas. Dažnai pavieniame kūrinyje – viso labo 4–6 spalvos. Šiuo požiūriu daugžodžiavimo nėra. Žodžių mažai, bet jie garsūs: spalva dažnai ryški, sodri, o naudojant kompozicijoje su pilka ar balta – dėl kontrasto tik dar garsiau.

Kūriniai žaismingi savo formaliajame lygmenyje, kur pasitelkus vis atkartojamas formas, sukuriamos fragmentiškos kompozicijos. Galima bandyti įskaityti tam tikrą formų ritmą, tačiau vis susiduriama su pauze. Autorius „žaidžia“ spalvų sukonstruotomis plačiomis linijomis, jas kreivina, jungia ir net nepastebi, kada tos linijos nusvyra. Taip sukuriamos kelios numanomos ašys, dėl to atsiranda nesvarumo ir chaotiškumo jausmas. Geometrinės dėmės – lyg judančių plotų stop kadrai. Po išskaidymo – ėjimas tam tikro susijungimo link. Abstraktūs vaizdiniai veda abstrakčių vaizduotės/atminties momentų link ir atsiveria suvokėjo konkrečiose patirtyse.

Ekspozicijoje dalyvauja ne tik tapyba: menininkas pristato ir videodarbą, kurio siužetas – nuolatos atliekamas tas pats buitiškas veiksmas. Šakų kapojimas. Ir ilgai jos kapojamos, o kaip sunkaus darbo įrodymas, parodoje atsiranda ir objektas – nukamuota sija, ant kurios tos šakos buvo genimos. Jis liudija daugybę kirvio palytėjimų. Vieną akimirką – ten. Kitą – jau čia.

Toks sprendimas – įtraukti šį objektą į ekspoziciją – be abejo, yra įdomus sprendimas, daugeliui paliekantis klausimų. Tad, mąstykit. Mąstykit, kol tylu.

„Tylos zona“ galerijoje „Meno parkas“ veiks iki kovo 31 d., todėl, kas nespėjo apsilankyti, reikėtų nedelsti.