Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininkas Algirdas Matonis teisme prisipažino, kad Vilniaus apygardos prokuratūra žinojo apie slaptuoju informatoriumi įvardijamą Mindaugą Žalimą, tačiau į jo pasakojimą rimtai nežiūrėjo.

„Ilgai diskutavę prokurorai nusprendė atlikti Drąsiaus Kedžio telefoninių pokalbių kontrolę“, – antradienį Vilniaus miesto apylinkės teisme sakė A. Matonis, pažymėjęs, jog prokurorams apie M. Žalimo liudijimą pranešė tuometis jo pavaduotojas Tomas Ulpis ir Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininkas Emilijus Damukaitis.

Pasak A. Matonio, informacija buvo pateikta Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui Ramučiui Jancevičiui, jo pavaduotojui Brunonui Maciulevičiui bei ikiteisminį tyrimą vadinamojoje pedofilijos byloje atlikusiam prokurorui Nerijui Bieliauskui.

LKPB viršininkas taip pat prisipažino, kad jam bei buvusiam pavaduotojui T. Ulpiui pasirodė, jog į departamentą atvykęs M. Žalimas nėra patikimas informacijos šaltinis.

„T. Ulpis man pasakė, kad buvo atėjęs žmogus, kuris atsirado per generalinio komisaro pavaduotojus Algirdą Stončaitį ir Visvaldą Račkauską – jis pateikė informaciją, jog toks D. Kedys, kuris man jau buvo žinomas iš žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių ir laidų apie pedofiliją, bendraudamas su bendraminčiais išsakė mintį, kad visus pedofilus reikia žudyti, sutempti į vieną vietą mieste, jog visi žmonės pamatytų, kas čia per žmonės, liaudiškai kalbant, D. Kedys sakė, kad reikia juos versti ir sutempti į vieną vietą“, – teisme A. Matonis sakė, kad „tai liečia pedofilus, kurie įtariami prokurorų atliekamame ikiteisminiame tyrime“.

Jo teigimu, T. Ulpis nurodęs, kad į Policijos departamentą atvykęs asmuo nurodė, jog asmeniškai nepažįsta D. Kedžio, tik šio draugą Raimundą Ivanauską.

„T. Ulpis sakė, kad ta informacija nepatikima, buvo pasakyta, jog galbūt iš lubų ar mėnulio, nes žmonių, ateinančių su informacija, yra daug ir ji dažnai nepasitvirtina, – kalbėjo A. Matonis. – Ta informacija man neatrodė nei ypatingai svarbi, nei realiai gali būti – tas žmogus, kuris atėjo, pasak T. Ulpio, nekėlė didelio pasitikėjimo. Jis pasakojo nelabai būtus, gal iš žiniasklaidos girdėtus dalykus. Mums bekalbant gimė mintis, kad reikia kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūrą, kurioje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal D. Kedžio pareiškimą. Už kiek laiko T. Ulpis mane informavo, kad su E. Damukaičiu buvo nuėjęs į apygardos prokuratūrą, turėjo susitikimą su vyriausiuoju prokuroru R. Jancevičiumi, jo pavaduotoju B. Maciulevičiumi ir bylą tiriančiu prokuroru N. Bieliausku. Jie visą tą informaciją pateikė.

Vėliau T. Ulpis man sakė, kad prokurorai ilgai diskutavo, ką daryti, ar imtis, ar ne konkrečių priemonių. Jie atsisakė imtis detalesnio tyrimo – pamenu, kad grįžęs iš prokuratūros T. Ulpis man net piktinosi, jog nepavyko inicijuoti rimtesnių priemonių, prokurorai sutiko tik specialiąja tvarka atlikti telefoninę D. Kedžio kontrolę“.

Pasak A. Matonio, tuometis pavaduotojas prokuratūroje aiškino, kad reikėtų informatoriaus pateiktą informaciją patikrinti nuodugniau.

„Buvo kalbama, ar nereikėtų kurį laiką pasekti D. Kedžio, tačiau prokurorai su tuo nesutiko ir liko tik viena priemonė – telefoninių pokalbių kontrolė“, – sakė jis, pažymėjęs, jog LKPB net nebuvo įtrauktas į vadinamosios pedofilijos bylos tyrimą.

Apie žudynes Kaune išgirdo per radiją

„Man dabar į galvą netelpa, kad prokurorai nežinojo ar kažko nesuprato“, – aiškino LKPB viršininkas.

Kad slaptojo informatoriaus pateikta informacija buvo tikra, A. Matonis teigė supratęs tik po žudynių Kaune – apie nušautą teisėją J. Furmanavičių ir V.Naruševičienę LKPB viršininkas prisipažino sužinojęs tik per radiją.

„Spalio 5 d. per Lietuvos radiją išgirdau, kad Kaune nušautas teisėjas J. Furmanavičius, be to, buvo pasakyta,jog į įvykio vietą išvyko Kauno policija ir prokurorai, netrukus man paskambino ir V. Račkauskas, pranešęs, jog nušautas J.Furmanavičius – jis sakė, jog su mano kitu pavaduotoju, kuruojančiu Organizuoto nusikalstamumo padalinį, Vitalijumi Gailiumi skubiai vyksta į Kauną, – teisme pasakojo A. Matonis.

Vėliau man paskambino prezidentės patarėjas Valdas Jacynas, kuris pasakė, kad pas mus, Prezidentūroje, yra labai daug medžiagos pedofilijos tema – buvo skundžiami asmenys, prisidėję prie pedofilijos. Ta informacija man netrukus buvo pristatyta – įvairiausi skundai įvairioms instancijoms. Man skaitant tuos dokumentus paskambino V. Račkauskas ir pasakė, kad daug skundų, susijusių su pedofilija, yra pas Lietuvos radijo ir televizijos vadovą A. Siaurusevičių. Susikontaktavome ir tą medžiagą man permetė.

Skaitydamas tuos dokumentus pirmą kartą pradėjau matyti situaciją, kas ten klostėsi – didėjančia tvarka atsirasdavo tų žmonių, kurie tvirkino tą mergaitę, kurie yra pedofilai, ir juos reikia traukti baudžiamojon atsakomybėn. Iš pradžių buvo L. Stankūnaitė, A.Ūsas, paskui Kauno prokurorai, teisėjai ir pan.

V. Račkauskui sakiau, kad reikia kuo skubiau nustatyti, kur yra L. Stankūnaitė, A. Ūsas, gal aštuoni pareigūnai, tarp jų – ir Kauno vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis. Aiškinau, kad jie būtų viešose vietose, kad niekas staiga neįsiveržtų į kabinetą ir neimtų šaudyti. Jis mane patikino, kad viskas tvarkoje, visi jau kontroliuojami.

Bet netrukus per radiją išgirdau, kad rastas dar vienas lavonas – V. Naruševičienės“.

Komisaras įsitikinęs: V. Naruševičienės gyvybę buvo galima išsaugoti

A. Matonio teigimu, V. Naruševičienės pavardės tarp tariamų pedofilų jis tuo metu dar nematė.

„V. Naruševičienės pavardė atsirado ne iš karto – jeigu būtų žinota apie ją, būtų galima išsaugoti jos gyvybę“, – sakė jis.

A. Matonio teigimu, D.Kedžio pokalbių klausėsi vienas Vilniaus policijos pareigūnas, kuris net nesuprato, kodėl turi atlikti pokalbių kontrolę.

„Jeigu jis būtų žinojęs, ką turi klausytis, šiandien gal dar būtų gyva V. Naruševičienė“, – sakė jis.

A. Matonis taip pat pažymėjo, kad D. Kedys savo telefoną naudojo kaip maskuotę.

„Tas telefonas buvo kaip apgaulė, juo jis nieko nekalbėjo, jeigu būtų pajungta platesnė kontrolė, tai iš karto būtų suprasta, kad tai netikra ir jis gyvenime elgiasi kitaip, nei telefonu“, – LKPB viršininko teigimu, jeigu prokurorai būtų leidę atlikti fizinę D. Kedžio kontrolę, greičiausiai būtų pavykę užkirsti kelią jo planuojamoms žudynėms.

„J. Furmanavičiaus pavardė man nebuvo žinoma – ją sužinojau tik po nužudymo“, –tikino jis.

M.Žalimas – vienintelis laidas, vedantis pas D.Kedį

LKPB viršininkas tvirtino, kad po žudynių Kaune iš karto buvo susisiekta su M. Žalimu.

„Po žudynių buvo dedama daug pastangų į šį liudytoją, jis buvo vienintelis laidas,vedantis pas D. Kedį, jo draugą R. Ivanauską matėme kaip D.Kedžio pagalbininką“, – A. Matonis sakė, kad ieškant D. Kedžio į pagalbą buvo pasitelkti kolegos iš Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Danijos.

Liudytojo teigimu, po J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymo į Policijos departamentą atvežtas slaptasis informatorius pasakė, kad turi raktus nuo sodo namelio, kuriame turėjo slėptis D. Kedys.

R. Ivanausko pavardė buvo minima kaip D. Kedžio bendraminčio, kuris galėjo organizuoti jo paslėpimą, o galbūt ir žudynes – parareliai techninėmis priemonėmis buvo nustatytas D. Kedžio telefonas, jis veikė erdvėje, tačiau juo nebuvo kalbama, juo neatsiliepdavo ar pan., – sakė jis. – Už kiek laiko T. Ulpis informavo, kad jau organizuoja ir R. Ivanausko telefoninių pokalbių kontrolę. Tą patį vakarą paaiškėjo, kad D. Kedys išvakarėse savo telefoną buvo palikęs viešbučio kambaryje, kurį išvakarėse išsinuomojo“.

„Taip pat buvo organizuojama pasala prie sodo namelio, bet jį buvo sudėtinga stebėti, todėl iš pradžių buvo nuspręsta,jeigu atsirastų D. Kedys, į jo paliktus krepšius įdėti specialiąsias priemones – jeigu kažkas juos judintų, būtų signalas ir galėtume organizuoti sulaikymą, – sakė A. Matonis. - Tačiau laikas bėgo, bet tai rezultatų nedavė“.

LKPB viršininkas pažymėjo, kad neįžvelgia teisiamų savo pareigūnų kaltės. „Tai vieni iš geriausių pareigūnų ir man gaila, kad taip atsitiko“, – sakė jis.

LKPB viršininko pavardė minimame laiške prezidentei

A. Matonio pavardė taip pat buvo minima Prezidentūrai praėjus pusantro mėnesio po žudynių Kaune atsiųstame anoniminiame laiške, kuriame buvo nurodyta, jog Policijos departamento pareigūnai žinojo apie D.Kedžio planuojamus nusikaltimus.

Prokuroro paklaustas, kodėl ši pavardė galėjo atsirasti anoniminiame laiške, LKPB viršininkas tesakė: „Matyt, kas rašė tą skundą, turėjo tam priežasčių“.

A. Matonis teisme liudijo byloje, kurioje Generalinė prokuratūra kaltinimus yra pateikusi iš pareigų pasitraukusiam policijos generalinio komisaro pavaduotojui V. Račkauskui, buvusiam Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojui T. Ulpiui, Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininkui E. Damukaičiui bei operatyviniams darbuotojams Dariušui Sinkevičiui ir Vitalijui Vitkovskiui.

Antradienį teisme taip pat liudijo policijos generalinio komisaro pavaduotojas A. Stončaitis, buvęs generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, žurnalistas Virginijus Gaivenis, slaptojo informatoriaus draugė Laura Žiliūtė, savo poziciją išsakė ir M. Žalimas.

Kitame posėdyje, kuris suplanuotas kovo pabaigoje, teismas žada apklausti prokurorus.