Tautodailininkas skulptorius iš Garliavos Adolfas Teresius kuria nenusakomą šilumą skleidžiančius kryžius, koplytstulpius, stagastulpius ir skulptūrėles. Šiemet drožėjas pelnė antrą vietą už skulptūrų ciklą „Atlaidai“ kasmečiame „Auksinio vainiko“ konkurse.

„Atlaiduose“ – savi veidai

„Iš didelio mano drožinių ciklo “Didžiausias turgus atlaidų dieną„ pateikiau tik “Atlaidų„ temą, nes konkursui reikėjo tik penkių skulptūrų. Pateikiau jų daugiau, sugrupavęs po kelias ant vieno pagrindo“, – naujausio, vieno iš daugybės už kūrybą pelnytų įvertinimų, atsiradimą prisiminė A.Teresius.

Visos kompozicijos skulptūrėlės – autoriui mielų ir artimų žmonių iš gimtosios Kelmės prototipai.

Ana ten „Atlaiduose“ – buvęs tėviškės kaimynas Anuprėlis, kuris kad ir kur eitų, nesiskirdavo su savo lūpine armonikėle. Jis užsidirbdavo duonai, talkindamas kaimynams. Anuprėlis išsiskyrė iš kitų ir tuo, kad imdamas atlyginimą už darbą, būtinai prašydavo naujų kapeikų.

Štai Olelė – ji ir po pamaldų, išėjusi iš bažnyčios, melsdavosi. Norėdamas parodyti nepaprastą šios moterėlės pamaldumą, A.Teresius ant jos pečių uždėjo po žvaigždę – tarsi užuomina į besiformuojančią šventumo aureolę.

Garliaviškis apgailestauja, kad į „Atlaidų“ temą negalėjo įkomponuoti savo senelio, pinančio krepšį. „Gaila ir kaimyno, kurį visi vadino vištų kupčium, ir puodžiaus, ir kiaušinių pardavinėtojo figūrėlių“, – širdžiai mielus žmones vardija kūrėjas.

Šeimos narių skulptūros

„Atskirą kompoziciją pavadinau “Šventas Petras išsiveda angelų drožėją„. Tas vaikinukas – tai mano jaunesnysis sūnus Dovydas, drožęs angelus ir besišypsančius rūpintojėlius. Kodėl jį išsiveda šv.Petras? Todėl, kad sūnus miręs – būdamas Lietuvos kariuomenės savanoris, žuvo tarnybos metu“, – vedžiodamas po dirbtuvę rodo tragizmu išsikiriančią kompoziciją.

„Skaudi tema. Nenorėčiau daugiau apie ją kalbėti“, – tarstelėja skulptorius, pakyla nuo kėdės ir uždeda ranką nebaigto drožti pelėdžiuko – darbo, prie kurio paskutinio lietėsi Dovydas.

Atlėgus širdžiai A.Teresius grįžta prie drožinių – ir jų prototipų. Kūrėjo mama – moteris pasidabinusi tautiniais drabužiais, kuriuos ji mėgo vilkėti sovietmečiu. Jos galvą puošia trispalvė karūnėlė – tokia puošdavosi ir mama.

Šalia mamos – pats skulptorius, tvirtai laikantis angelaičių vėliavos kotą. „Dėl tos vėliavos rašto ir spalvų važiavau į Kelmės bažnyčią, kad juos nusikopijuočiau ir tiksliai atkartočiau skulptūrėlėje, – šypsosi prisiminęs. – O štai sesę Reginą pavaizdavau kaip paauglę mergaitę su didele puokšte gėlių. Mat ji iš tikrųjų buvo gėlių barstytoja per bažnyčios procesijas.“

Drožėjas nuo vaikystės

Paklaustas, kur mokėsi drožinėti, A.Teresius nustebina, regis, tik šimtamečiui žilagalviui tinkančiu atsakymu: pradžiamokslį išėjo ganydamas karves.

„Gyvenome ne pačioje Kelmėje, o šalia. Tėvas dirbo kolūkio fermoje. Tas uždarbis buvo toks menkas, kad šeimos galva prasimanydavo kitų darbų, o mane palikdavo laukuose prie karvių“, – sugavęs klausiamą žvilgsnį aiškina kūrėjas. Ten, laukuose, radosi pirmosios drožtos dūdelės, dėklas termometrui, kitos smulkmenos.

„Mokyklos pradinėse klasėse mus mokė ne tik sagas prisiūti, bet ir siuvinėti – tokius mano darbus mokytoja visada girdavo. Tiesą pasakius, anuomet man buvo gėda, kad aš, berniukas, esu giriamas už siuvinėjimą. Bet vėliau supratau, kad mokytoja pirmoji užfiksavo mano polinkį į meną“, – mena A.Teresius.

Skulptoriai, pasak kūrėjo, turi būti krapštukai. Šia savybe jis buvęs apdovanotas nuo pat mažens: „Namuose buvusį senovinį laikrodį, o tiksliau – jo mechanizmą, išardžiau ir vėl sudėjau taip, kad jis pradėjo eiti.“

Tėvo Stanislovo įtaka

Jokių specialių meno mokslų nebaigusio A.Teresiaus pavardė ir kūriniai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasklidę po pasaulį. Kai 1975 m. buvo visiškai sunaikintas Kryžių kalnas, skulptorius naktimis talkino atstatymo iniciatoriams Alvydui Šeduikiui, Mečislovui Jurevičiui ir kitiems.

Monumentalūs ir smulkesni A.Teresiaus darbai – tai odė tautiškumui, jos giluminėms šaknims. Iš kur tai?

Iš dalies į šį klausimą atsako itin pagarbiai Teresių namuose saugomas garsiausio vidurio Aukštaitijos dievdirbio Vinco Svirskio kryžius, daugybė itin senų, žinomų ir bevardžių autorių medžio darbų.

„Į mano pirmuosius darbelius atkreipė dėmesį Alvydas Šeduikis – Šiluvos bažnyčios vargonininkas su gilia vidine filosofija. Jis mane, šešiolikmetį, nusivežė pas Tėvą Stanislovą, kuris nedelsdamas padovanojo pirmuosius kaltelius ir davė užduotį – išdrožti kelias šventųjų skulptūrėles į jo anuomet plačiai statomus koplytstulpius. Čia ir buvo mano kaip dievdirbio kelio pradžia“, – apie lemtingą susitikimą su garsiuoju dvasininku pasakoja drožėjas.

Tėvas Stanislovas turėjęs jam didžiulės įtakos. „Net grindys mano dirbtuvėje nedažytos – kaip pas Tėvą Stanislovą“, – tvirtina skulptorius, sėdėdamas prie savo darbastalio įspūdingose ankštumu, talpumu ir jaukumu dirbtuvėse.

V.Svirskio kryžiaus Golgota

Sovietmečiu važinėdamas į Paberžę, kur gyveno Tėvas Stanislovas,  jaunasis skulptorius pakeliui užsuko į Josvainius. Čia iš vietos kunigo sužinojo, kad vienoje iškeliamoje sodyboje tebestovi labai senas medinis kryžius.

„Ir iš tiesų toje sodyboje radau tarp alyvų apsamanojusį kryžių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo V.Svirskio rankų darbo kryžius“, – prisiminė pašnekovas.

Anuomet A.Teresius buvęs keliaujantis laisvas menininkas, glaudęsis būsimo Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko namuose Kaune, ten nugabenęs ir V.Svirskio kryžių.

Kai dėl antitarybinės A.Patacko veiklos namuose buvo daroma krata, jį išvežė kartu su V.Svirskio kryžiaus Nukryžiuotuoju – suimtasis nešė jį ant rankų.

Skulptorius pats daug kartų kreipėsi į KGB, prašydamas grąžinti V.Svirskio kyžiaus Nukryžiuoto Kristaus skulptūrėlę. Atsiėmė ją tik tada, kai pateikė sodybos šeimininkų patvirtinimą, kad jie dovanoję kryžių A.Teresiui.

Tarsi angelo palytėti

Savo puoselėjamoje senų medžio drožinių kolekcijoje A.Teresius itin vertina Liongino Šepkos „Nukryžiuotąjį“, didžiuojasi 2001 m. pats tapęs L.Šepkos premijos laureatu.

Greta jo darbų prisiglaudę ir keli liaudies menininko iš Žemaitijos Viliaus Orvido dovanoti dievukai – pats A.Teresius garsiojoje Orvidų sodyboje Kretingos rajone 1981–1985 m. sukūręs per tris dešimtis didelių darbų.

Pas garliaviškį pastogę rado ir vienos močiutės atneštas jos troboje kabojęs kryžius, kurio nenorėjo priimti į naują namą jos vaikai. Čia pat – ir žuvusio sūnaus Dovydo bei vyresniojo sūnaus Augustino skulptūrėlių rinkiniai. Pernai pastarojo sukurtos skulptūros pateko į Rokiškyje vykusį respublikinio liaudies meno konkurso „Auksinis vainikas“ finalą. Gal ir jaunesniojo Teresiaus ranką bus palytėję angelo sparnai?