Perkantieji ūkininkų turgeliuose Audriaus Banionio ūkyje pagamintus kvepiančius mėsos, duonos ir pyrago gaminius nežino, nei kaip jis gyvena, nei kaip ūkininkauja gimtajame Margininkų kaime Kauno rajone.

Mylinčios šeimininką karvės

Šį neįprastai ilgą ir šiltą rudenį galvijai ganėsi laukuose net lapkričio pabaigoje. Vieną tokią nebūdingą rudens pabaigai popietę Kauno rajono Margininkų kaimo ganyklų platybėse teko stebėti neįprastą vaizdą – iš visureigio išlipęs vyras, laikydamas rankoje pilną kibirą duonos kriaukšlių, pradėjo ūkauti kaip grybautojas miške.

Aplinkui plytinčiuose laukuose grybautojų tikrai nesimatė, išskyrus maždaug už puskilometrio pokaičio sugulusias karves.

Staiga įvyko stebuklas – karvės, matyt, išgirdusios joms pažįstamą garsą, viena po kitos ėmė stotis ant kojų ir vos ne risnoti ūkaujančiojo link. Po kelių minučių didžiulė karvių ir bulių banda apspito juos kvietusį vyrą ir iš jo rankų pradėjo vaišintis duona.

Tas stebuklingą galią turintis vyras – anaiptol ne tik Margininkų kaime garsus ūkininkas Audrius Banionis.

Importinė banda

„Ūkyje auginame virš pusės tūkstančio simentalių veislės mėsinių galvijų, kurių neįvarysi į tvartus, kai lauke vis laikosi pliusinė temperatūra. Todėl jie gulasi ir keliasi žaliuojančiose ganyklose, į kurias stengiuosi kuo dažniau užsukti – gyvuliai jaučia jais besirūpinantį žmogų“, – kalbėjo Audrius, duona vaišindamas jį iš balso atpažįstančius gyvulius.

Tiesa, kai kurios karvės nutarė nesigrūsti prie šeimininko, nes, matyt, bijojo dėl savo veršiukų saugumo.

Užsimezgus pokalbiui su ūkininku, paaiškėjo, kad tuomet, kai simentalių veislės karvės pradėjo vesti dvynius, pritrūkdavo pieno veršiukams maitinti. Taip ūkyje atsirado 100 holšteinų veislės pieninių telyčių, kurias A.Banionis atsivežė iš Vokietijos.

Dabar pieninių karvių jau yra daugiau, ir ūkininkas galvoja apie unikalių, Lietuvos kulinarijos fondo sertifikuotų produktų gamybą.

Mąsto apie savą biojėgainę

„Mūsų ūkis mišrus: laukuose, kurie užima daugiau nei 1 000 ha, auginame ir kviečius, ir rugius, ir kukurūzus, ir kitas kultūras, reikalingas ne tik pusei tūkstančio galvijų, bet ir apie 1 500 kiaulių išlaikyti. Kaip suprantate, mums nereikia pirkti trąšų – pakanka savo galvijų mėšlo. Maža to, jau galvojame apie savo biojėgainę, kuri aprūpintų visus Margininkus elektros ir šilumos energija“, – kalbėjo optimistiškai į ateitį žvelgiantis ūkininkas.

Netikėti A.Banionio planais nėra pagrindo, nes beveik prieš 15 metų jis verslą pradėjo beveik nuo nulio. Ir šauniai įsisiūbavo.

„Perestrojkos“ metais Margininkuose buvęs kolūkis „Pirmūnas“ organizavo kepyklėlę, tačiau ji sužlugo su kolūkiu. Tie, kurie dirbo toje kepyklėlėje, nutarė ją reanimuoti. A.Banionis buvo vienas šio sumanymo iniciatorių.

Dabar moderni kepykla vadinasi „Straunas“, kurios gaminiai – natūralaus raugo juoda ir plikyta duona, pyrago gaminiai, įvairūs sausainiai gerai žinomi Kauno ir pakaunės krašto gyventojams, ūkininkų turgelių lankytojams.

Ūkis – tai darni šeima

"Aš dėl duonos keliuosi pusę keturių ryto, kad pakalbėčiau su naktį iškeptą duoną išvežančiais žmonėmis, iš jų lūpų sužinočiau pirkėjų nuomonę apie vieną ar kitą mūsų gaminį“, – aiškino „Strauno“ kepyklos, garsėjančios gero skonio ir puikios kokybės gaminiais, šeimininkas.

Kalbėdamas A.Banionis retai vartoja žodį „aš“, kur kas dažniau jis sako: „Mes“. Pasidomėjus, kodėl taip, atsakė, kad maždaug 100 dirbančių jo ūkyje žmonių – tai darni šeima, kurios visi nariai puikiai žino savo pareigas, jas atlieka labai sąžiningai.

Kiaulių rojus

Beveik prieš 15 metų, kai sunyko kolūkiai, pradėjo nykti ir jų buvę pastatai. A.Banionis apdairiai juos supirko, suremontavo, įkurdino pirmąsias kiaules. Dabar jų čia daugiau nei pusantro tūkstančio, įskaičiuojant ir kriuksinčius mažylius.

Gyvenimo sąlygų šioje fermoje kiaulėms galėtų pavydėti bet kuris benamis – čia ne tik šilta ir labai švaru, bet ir visuomet pilna visaverčio pašaro iš to paties ūkio laukų. Be to, ši ferma, kaip ir daugybė kitų ūkio pastatų, kapitališkai remontuojama, gerinamos buities sąlygos čia dirbantiems žmonėms.

„Mes susitvarkome ūkyje taip, kad viską – nuo javų lauko iki duonos ir mėsos gaminių ant stalo – gaminame ir parduodame patys. Savo rūkytus gaminius ruošiame pagal senas, laiko patikrintas receptūras, kuriose nėra vietos cheminiams priedams – tai patvirtina ir Lietuvos kulinarijos paveldo fondo ženkliukas. Pavyzdžiui, skilandinę dešrą gaminame pagal mano brolio žmonos Nijolės receptą, o kadaginę dešrą – pagal mano mamos Antaninos receptą. Iš viso pirkėjams siūlome maždaug 25 pavadinimų virtų ir rūkytų mėsos gaminių“, – vardijo A.Banionis, vedžiodamas svečius po dūmo kvapų sklidinas dešrų ir kitų rūkytų produktų gamybos patalpas.

Vis dar viengungis

Ūkininkas pripažino, kad labai nelengva pagaminti gerą produktą, nes gamyboje dalyvauja ne tik žmonės, bet ir juos pakeičianti technika, tačiau nuo įvairių atsitiktinumų saugo patikima kokybės kontrolės sistema.

A.Banionis visa galva pasinėręs į savo ūkio reikalus – namo pareina tik miegoti. Gal todėl iki šiol viengungiauja, nors greičiausiai netrūksta merginų, norinčių tapti jo puikių namų šeimininke.

„Šituose namuose, kuriuos statė tėvas, prabėgo mano ir brolių vaikystė. Todėl niekur nenorėjau iš čia kraustytis – įsirengiau namus pagal savo skonį, o mamai pastačiau kieme nedidelį būstą, kuriame ji gerai jaučiasi. Turiu dar daug planų, kaip sutvarkyti ne tik namų, bet ir ūkio administracinių bei gamybinių pastatų aplinką, tačiau tai tenka atidėti dėl kitų svarbesnių sumanymų“, – aiškino Audrius, atnešęs ėdalo priglaustai mišrūnei kalei Maikai ir vokiečių aviganiui Siaubui, saugantiems jo namus.

Nenori atostogų

A.Banionio ūkis vis modernizuojamas, nes nė viena ūkio šaka nėra nuostolinga. Žinoma, vargu ar pakaktų vien savų pajamų tokiems didžiuliams darbams, kurie vyksta dabar ūkyje – jis modernizuojamas iš ES teikiamos paramos lėšomis.

Anot ūkininko, viskas ūkyje daroma tam, kad žmonėms būtų lengviau dirbti, o jų triūsas būtų našesnis ir, kas itin svarbu, sąžiningas. Būtent šiomis savybėmis pasižymi paties Audriaus parinkta 100 žmonių komanda, kurią jis vadina šeima.

„Ne, aš neatostogauju, nes dirbdamas nepavargstu. Argi galima pavargti nuo kūrybos? Toks mano kasdienis darbas, vis atnešantis  man tokio džiaugsmo, kurio nesuteiks jokios maljorkos ar karibai."