Visų Šventųjų bažnyčios rezidentas ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų reintegracinės bendruomenės „Aš esu“ vadovas kunigas Kęstutis Dvareckas su liūdesiu, bet be priekaištų pripažįsta, kad per anksti pradedamos švęsti šventės išvargina žmones, kad juos nualina pareigos šeimai, darbui ir Bažnyčiai.

Jis sako, kad Dievui nereikia išpuošto fasado, pakaktų jį įsileisti į širdį. Tada ir ateitų Kalėdos.

Kunigas tiesiai sako esąs priklausomas nuo narkotikų, gyvendamas blaiviai jis padeda likimo broliams. Per Kalėdas bendruomenės centro durys atviros alkoholikams, narkomanams, lošėjams. Iš jų reikalaujama vieno – būti blaiviems.

– Dabar dažnai ir daug kas skundžiasi, kad komercija pavogė Kalėdas, kad jas švęsti pradedame per anksti ir per triukšmingai. Juolab pagal Bažnyčią linksmintis turėtume pradėti po advento, tik sulaukę Kristaus gimtadienio.

– Taip, dabar Bažnyčia mini adventą – tai susikaupimo nuo triukšmo, nuo papuošalų laikas. Deja, bet šiandienos žmogus nemėgsta laukti. Jeigu gera – tai iš karto ir be pastangų. Taip ir su Kalėdomis. Man liūdna – kai tik išeini į miestą, tas „jingle bells“ taip įsiėda į smegenis, kad lauki nesulauki, kada tai praeis. Deja, bet su džiaugsmu po Kalėdų dažnas konstatuoja: „ačiū Dievui, baigėsi“. O turėtų būti išsaugotos tradicijos: Kūčių dieną puošiesi namus, o jau nuo Kalėdų iki Trijų karalių – iškilmės, šventės. Galiu tik priminti, kad Bažnyčia pradeda švęsti po Kalėdų, ir apgailestauti, kad atėjus tikros šventės metui žmonės būna pervargę.

– Ar tai reiškia, kad Bažnyčia pralaimi komercijai?

– Nežinau, tai konkurencija ar tai galima pavadinti karu. Žmonių bažnyčiose per adventą padaugėja. Kita vertus, tai lietuviška. Mes esame tradiciniai katalikai – per Kalėdas, per Velykas atliekame pareigą. Ir dėl to tik labai gaila žmogaus... Mes gyvename tokiu laiku, kai ir taip nelengva. Turime nemažai pareigų ir darbe, ir namie. Ir lankstant maršrutu namai–darbai–vaikai–dovanos dar prisistato Bažnyčia – nepamirškite Jėzaus. Tada gyvenimas dar labiau apkarsta ir vietoj švenčių prasideda juodas darbymetis – viską atlikti, nieko nepamiršti, kad tik kas nors neįsižeistų. Reikia ir prieš Dievą pliusą pasidėti – buvau bažnyčioje, atlikau pareigą. Tai ne Kalėdos, net nekvepia jomis.

– O kas yra Kalėdos? Daliai žmonių, ne tik vaikams, pakanka paaiškinimo, kad tai Jėzaus Kristaus gimtadienis, per kurį visi gauna dovanų...

– Netikintiems Kalėdos yra istorinio įvykio minėjimas, kaip Vasario 16-osios ar Liepos 6-osios. Gruodžio 24-ąją minime Jėzaus Kristaus, istorinės asmenybės, gimimą.

Tikinčiajam tai ne praeities minėjimas, o dabarties šventė, kad Dievas gimė ne vieną kartą prieš 2000 metų, bet kad jis kasmet veržiasi į mūsų gyvenimą ir nori atgimti. Paradoksalu, bet jis gimsta ten, kur mes nenorime, ten, kur esame vieni. Ir ateina, kai žmogus jaučiasi gėdingai, ateina į tas gyvenimo kertes, kurių norėtume, kad nebūtų, kur pačiam sunku ištverti. Žmonės dažnai patiria įtampą dėl to, kad vienaip siekia atrodyti ir visai kitokie yra viduje. Galima sakyti, kad Dievas ateina pas žmogų tada, kai jis neberanda jokios išeities, kai jis pakelia rankas: „ėjau tiek, kad nuėjau į aklagatvius, ir dabar parodyk, kaip mane išvesi“.

– Ar tai nėra Dievo šantažavimas?

– Ne, tai yra jo tėvystės pripažinimas. Tas pat kaip ir kreipimasis į gydytoją priėjus liepto galą su liaudies medicina ar nebegebant pačiam pasirūpinti savo sveikata.

– Patys medikai nuolat ragina sveikata rūpintis visą gyvenimą. Tačiau žmonės dažniausiai nepaiso nei medikų, nei dvasininkų patarimų.

– Bėdelė ta, kad mes sau nesvarbūs. Liūdna, kad nemokame rūpintis nei savo kūnu, nei dvasia. Kylančius liūdesius, ženklus, kad reiktų sustoti ir apkabinti, susirinkti, saugoti save, ilgai ignoruojame.

– Ką Bažnyčia turi omenyje kalbėdama apie meilę sau? Regis, krikščionis kaip tik turėtų visą save išdalyto, o mylėti save lyg ir gėda?

– Taip mąstant galima religijoje susipainioti ir sakyti, kad meilė sau yra nuodėmė. Tačiau tai netiesa. Save mylėti žmogui labai sunku, nes niekas kitas nežino taip savo randų, klaidų, kaip jis pats. Mes linkę mylėti save tą gražųjį, o nepavykusį bandome naikinti, paslėpti, apsimesti, kad jo apskritai nėra. Gyvename jausdami įtampą, nes mylime iliuziją. Žmogus nėra Dievas, nėra tobulas, jis tik pašauktas tobulėti.

– Tačiau kai nesiseka nuolat, kai po vienos duobės krenti į dar gilesnę, manau, nemeilė sau yra suprantama.

– Taip, bet tik tuo atveju, jei esi vienas. Čia galima grįžti prie Kalėdų ir paklausti, ar leidi ir kaip Dievui atgimti tavyje. Jei skaitai Šventąjį Raštą, skiri laiko pokalbiams, galbūt net ir barniams su Dievu, įsitikini, kad jis myli tave tokį, koks esi. Kai jauti begalinę, besąlygišką meilę ir patiri atleidimą, negali savęs nemylėti.

– Kiekvienas žmogus turi savą paaiškinimą, kodėl sergame, patiriame nesėkmių, nelaimingų meilių, skaudžių netekčių. Kartais nelaimės atrodo visiškai nepelnytos, kas tai – Dievo bausmė, išbandymas ar mūsų pačių pasirinkimų padarinys?

– Be reikalo ir per dažnai viską suverčiame Dievui. Pragarui susikurti mums Dievo nereikia – tai puikiai mokame patys. Dievą prisimename, kai parpuolame, kai reikia pagalbos. Dažnai žiūrime vienpusiškai, Dievas mus kviečia mokytis. Mokykloje kiekvienas gauna gąsdinančių, atrodo, neįveikiamų užduočių. Argi tėvai nemyli savo vaikų, kai verčia juos mokytis, įveikti užduotis, regis, pranokstančias vaikų pasitikėjimą savimi? Sunki užduotis parodo, kad žmogumi pasitiki jo mokytojas.

Kitas dalykas – reikia nepamiršti palaiminimų. Visi Jėzaus palaiminimai neskamba maloniai ir vargu ar savo noru žmogus juos rinktųsi. Šventasis Raštas sako, kad palaiminti alkstantys, vargstantys, persekiojami. Tarkim, šv. Teresės gyvenimas atrodo ištisa kančia, bet pažiūrėkite, kokį perlą ji subrandino. Kartais juokiuosi, kad danguje turėsi už daug ką Dievui dėkoti. Ligos, kančios, nelaimės yra besiartinančio Dievo pranašai.

– Kalbate apie išbandymus, palaiminimus, tačiau kur kas dažniau žmogus, kuris kenčia, galvoja apie Dievo siųstą bausmę, atpildą už savo poelgius, mintis, bet ne apie tai, kad jis yra palaimintas?

– Dievas niekada nenuleidžia rankų. Tėvai puikiai žino, kad vaikas gali grybauti, kiek jis nori, tai nepanaikins jų meilės. Man pačiam tenka daug bendrauti su tėvais, kurių vaikai pridarė klaidų, jie man sako, nesvarbu, kiek tai kainuotų, ko reiktų atsisakyti ar ką padaryti, viską padarysiu, kad tik pavyktų jį išvaduoti nuo priklausomybės.

Dievo bausme galbūt būtų galima laikyti žmogaus puikybę, jo užsispyrimą nepriimti pagalbos. Žmogus nubaudžia save, jei neprašo ir nepriima pagalbos.

Kadangi daug dirbu su priklausomybe sergančiais žmonėmis ir jų artimaisiais, drąsiai iš patirties sakau, jei artimieji klystančiam, tarkim, priklausomam nuo narkotikų ar alkoholio, neleidžia patirti padarinių, sudaro sąlygas toliau degraduoti.

Viskas pasikeičia tą minutę, kai gerbiame kito pasirinkimą daryti klaidą ir prisiimti padarinius. Tada jis suvokia, kad padarė klaidą ir prisiėmė padarinius. Taip yra ir bendrystėje su Dievu. Jis nenori, kad žmogus kentėtų, ir ateina pas mus kaip gelbėtojas, gydytojas, mokytojas.

– Ar žmonės, ypač jaunimas, vis dar ateina nuoširdžios išpažinties? Regis, tokia nuodėmių atleidimo forma ne visiems priimtina, o klūpinčių prie klausyklos vis mažiau.

– Prieš šventes išpažinčių tikrai būna daugiau. Jauni žmonės vis dažniau nori tiesiogiai pakalbėti, jiems nepriimtina arba nedrąsu su kunigu kalbėtis prie klausyklos. Asmeninio pokalbio dažniausiai prašo tie, kurie nepasitenkina tik nuodėmių išvardijimu ir atgailos atlikimu, jiems netinka trafaretai. Išpažintį apsunkina netikėjimas atleidimu ir tai, kad ji tampa dar viena pareiga. Jei atrastume Dievą, išpažintis taptų tuo, kur gali būti savimi ir kalbėti apie savo tvartą. Jei išgirstume Dievo žodį, kad tavo tvartas netrukdo tavęs mylėti, išpažintis taptų atgaivos šaltiniu.

– Sakoma, kad Dievas atleidžia mylintiems, tad kodėl gyvenimas meilėje sykiu, bet be santuokos yra nuodėmė?

– Jeigu mylite, kodėl negalite susituokti. Juk kai myli, nesugebi ir nenori slėptis. Gyvenimas susimetus yra bandymai ir abejonė. O jei myli, tau vienodai, ką pagalvos pasaulis. Galvoji tik apie tą, kurį myli. Kitas dalykas – toks gyvenimas prieštarauja žmogaus orumui. Mes visi norime dieviškų dalykų ir intymūs santykiai gali būti dieviški. Tačiau esame labai nekantrūs. Dievo valia neįkalina žmogaus, lytinis artumas yra kažkas labai sakralaus – ten gimsta Kalėdos, ten gimsta nauji žmonės. Tam reikalingas visiškas saugumas, kad būtum iš tiesų nuogas prieš kitą, reikia ne tik pasitikėjimo, bet ir įsipareigojimo.

– Galbūt skyrybų grėsmė mažesnė, jei žmonės dar iki santuokos gerai pažįsta vienas kitą. Juolab skyrybų Bažnyčia iš esmės nepažįsta.

– Taip, Bažnyčia skyrybų nepripažįsta. Santuoka gali būti tik paskelbta negaliojanti dėl melo ar nuslėptos informacijos. Tačiau jei santuoka sudaryta dviejų protingų žmonių laisva valia, jos niekas negali panaikinti.

– Kodėl nesutariantys sutuoktiniai turėtų visą gyvenimą kankintis? O kaip tais atvejais, kai ji tampa kryžiumi? Žmogus turi jį nešti visą gyvenimą?

– Kodėl kryžius yra blogai? Kodėl žmogus eina į universitetą, juk galėtų pas mamą ant krosnies visą gyvenimą pragulėti. Paskaitos, egzaminų sesijos, santykiai su dėstytojais – visa tai yra didžiausias kryžius. Kam viso to reikia?

– Na, lyginant studijas universitete ir gyvenimą šeimoje, pastarasis atrodo sudėtingesnis. Yra situacijų, kai žmogų užklumpa rimtos bėdos – pavyzdžiui, sunkus ligonis šeimoje, tada natūraliai kyla klausimas, savarankiškai nešti ligos kryžių ar kreiptis pagalbos į slaugos įstaigą?

– Ligoniui dažnai reikia ne tiek profesionalios priežiūros, o žmogiško rūpesčio. Ligonis namuose visada yra provokacija. Dažnai slaugantis asmuo privalo sunkiai dirbti, o po darbo rūpintis kitu, keisti sauskelnes, prausti. Dažnas iš mūsų tokios užduoties, kuri mus brandina, nesirinktų. Nepamirškime ir ligonio dalios, niekas nenori būti našta artimiesiems.

– Kalbant nerimtai, dažnas pasako, kad Kūčios ir Kalėdos yra tos šventės, kai giminė tiesiog privalo susikivirčyti, pasibarti.

– Taip, tai yra beveik tradicija, žmonėms reikia namus susitvarkyti, dovanas pakuoti, ruošti valgį. Giminaičiai atpratę būti vienas su kitu. Mamos priekaištauja, kad dukros ar marčios ne taip silkę pjausto, tėvai – sūnums ar žentams, kad vinį ne taip kala. Tačiau tas kryžius nėra blogas. Buitinį konfliktą lengviausia išspręsti geru pokštu, juoku ir taip parodyti jo vertę.

– Kokios būna jūsų paties Kalėdos?

– Kalėdų laikotarpis yra pavojingas daugeliui priklausomų žmonių, nes mes nemokame būti vienas su kitu atviri be svaigalų. Dažnas ir savo giminėje gali pamatyti tą patį. Nesvarbu, laidotuvės ar krikštynos, pirmą valandą žmonės, susėdę prie stalo, beveik nesikalba, o užsuki į tą patį kambarį po valandos – alkoholio buteliai tuštėja, kokie du apsikabinę jau verkia, kiti du bučiuojasi. Priklausomiems žmonėms tokie susiėjimai būna ypač pavojingi, būna, kad net mamos žmogui, negeriančiam metus, bruka į rankas taurę: taigi čia tik vynas, nieko tokio. Todėl mes visi būsime mūsų centre. Čia laukiamas kiekvienas, kuris namie jaučiasi nejaukiai, nesaugiai. Pas mus dažnai ateina kardinolas arbatos išgerti, paskui važiuojame į svečius pas vaikus ar pas mano tėvus.

– Didelę dalį savęs išdalijate priklausomiems žmonėms, kaip gyventi blaiviai sekasi jums pačiam ir kaip sekasi traukti kitus iš klystkelių?

– Neslepiu, kad esu priklausomas. Padėdamas kitiems padedu sau pačiam. Broliai, su kuriais gyvenu, bendravimas su jais man yra tikriausias vaistas. Bažnyčioje visada yra šiek tiek pavojų: kokia nors močiutė kunigą sudievina, labai greitai jis gali ir pats tuo patikėti, užsidėti karūną. Kitam žmogui gal ir nieko, jis kažkaip susitvarko su puikybe, o priklausomo žmogaus padėtis kitokia. Jis greičiau paslysta ir vėl grimzta į dugną. Mano likimo broliams nesvarbu mano pareigos, jiems svarbu, kaip elgiuosi šiandien. Esu jiems Kęstas, ant kurio galima ir balsą pakelti, ir iš jo pasišaipyti. Ir iš manęs jie sulaukia pašaipų, juokų. Žmogui reikia kito žmogaus.