Prekybos centrų mėsos skyriuose produkcijos galiojimo laikas dirbtinai ilginamas, nebevartotina mėsa tampa faršu, šis - dešrelėmis arba kotletais ir toliau guli vitrinoje. Ar tai iš tiesų vyksta?

Nepakentė darbo prekybos centre

Kaunietis Vytautas (vardas pakeistas, tikri pašnekovo asmens duomenys redakcijai žinomi) niekada neperka mėsos ar jos gaminių prekybos centruose, nes pats yra dirbęs mėsininku tokiose parduotuvėse. Neapsikentęs ir išėjęs iš darbo, jis panoro paviešinti, kas vyksta kitoje prekystalių pusėje.

Įsidarbinęs vienoje parduotuvių „Norfa“, vyras netruko sužinoti, kad ne tik mėsą kapos, bet ir pildys reikalingus dokumentus, pats aptarnaus mėsos pirkėjus ir dar eis dirbti į salę - dėlioti į lentynas prekes.

„Kaip galiu eiti dėlioti prekių kruvinomis rankomis, su kuriomis ką tik kapojai mėsą? Jokios higienos taisyklės neleistų to daryti“, - stebėjosi vyras. Pasak jo, prekių dėliojimo darbais apkraunami ir kitų skyrių pardavėjai, net apsaugos darbuotojai. Jei salėje darbuojasi žuvies skyriaus pardavėja, mėsininkui tenka už ją pardavinėti ir žuvį, nors, vadovaujantis higienos taisyklėmis, žalios mėsos pardavėjas iš savo skyriaus negali niekur išeiti.

„Su mėsa dirbu 20 metų ir technologijas puikiai žinau“, - teigė pašnekovas.

Algos, kokią žadėjo, parduotuvės vadovai prieš priimdami į darbą, pasak Vytauto, nemokėjo. Darbo sutartyje buvo įrašyta ne sutarta pinigų suma, o žodžiai „tarifinis“ atlyginimas. Tie, kam brangus ir toks darbas, pasak vyro, bijo ir žodžiu paprieštarauti.

Prastas kvapas - ne naujiena

Vytauto tikinimu, minėtame prekybos centre įvairiais būdais buvo siekiama, kad kuo mažiau gendančių produktų būtų išimti iš prekybos.

Antai žalia višta. Atėjus galiojimo laiko pabaigai, jos galiojimo laikas pratęsiamas ją marinuojant. Tada ji atsiduria grilyje. Iškeptos vištos galiojimo laikas, pasak mėsininko, yra keturios valandos. Tačiau, pasak mėsininko, niekam nematant galiojimo laikas buvo pratęsiamas. Kartais ryte kepta višta pirkėjo laukia iki vakaro.

Vytauto žodžiais, yra buvę ne kartą, kuomet pirkėjai atnešdavo grąžinti keptą vištą su prastu kvapu. Tokiu atveju pirkėjui būdavo grąžinami pinigai ir „nesklandumas“ tyliai užglaistomas.

Anksčiau, pasak vyro, kai driekdavosi pirkėjų eilės, tokių gudrybių imtis nereikėdavo, ir taip būdavo greitai viskas išperkama. Dabar, kai pirkimas sustojo, laikyti tuščių vitrinų vis tiek negalima, o nurašyti neparduotų produktų - irgi nenorima.

Iš vitrinos išėmus vakarykštę mėsą, jos galiojimo laikas būna pasibaigęs, ji turėtų būti utilizuojama. Tačiau, Vytauto teigimu, dažniausiai ji perdirbama į faršą. Jei ir jo liko neparduoto, gaminami pusfabrikačiai.

Brangiau kainuojančią mėsą, pavyzdžiui, karbonadą, reikalaujama „nudrožti“. Tai yra, plonai nupjauti viršutinį, padžiūvusį mėsos sluoksnį ir mėsos gabalas vėl atrodo kaip šviežutėlis. Jei niekas nesuserga - viskas gerai.

„Yra daug niuansų su mėsa, visais laikais taip buvo. Mėsa - ne konservai, nuo jos dulkių nenuvalysi. Na, o kiekviename parduotuvių tinkle - irgi savi niuansai“, - teigė vyras.

Prekinė išvaizda apgaulinga

Parduotuvėse mėsos vyras neperka ne tik dėl laikymo sąlygų, bet ir pačios mėsos kokybės. Pasak Vytauto, kaime natūraliais pašarais užauginto gyvulio mėsa kokybe labai skiriasi nuo tų gyvulių, kurie auginti didelėse fermose ir šerti pašarais su įvairiais papildais.

Atskirti mėsos kokybę galima ir plika akimi. Pavyzdžiui, kaime užaugintos kiaulės lašiniai būna kone delno platumo. Mėsininko aiškinimu, fermose stengiamasi užauginti gyvulius taip, kad lašinių būtų mažiau, nes daug riebios mėsos niekas nepirktų.

Apskritai, parduotuvėje labai rūpinamasi produkto prekine išvaizda. Vytauto tikinimu, lygiais ruoželiais pakuotėje suguldytas faršas toli gražu nereiškia, kad jame nėra primalta visokių apipjaustytos mėsos likučių. Darant dešrą iš kiaulės, kuri buvo šerta kompleksiniais pašarais, mėsos tiesiog bėga anduo.

Kur rasti tikrų „kaimiškų“ kiaulių mėsos? Kaunietis pataria turėti žinomus, patikimus tiekėjus. Yra ir tokių mėsos pardavėjų, kurių verslas - supirkinėti iš kaimiečių kiaules. Pristigę pinigų kai kurie kaimo žmonės papjauna sau augintą kiaulę ir mėsą parduoda.

„Aš perku mėsą Žaliakalnio turgavietėje, būtent iš tokių žmonių, kuriuos pažįstu“, - pridūrė Vytautas. Jo įsitikinimu, sveikatos požiūriu geriau pirkti jautieną, nes karvę ar bulių užauginti taip greitai, kaip kiaulę - neįmanoma.

„Vištienos apskritai nereikėtų valgyti. Pats mačiau, kaip auginami broileriai - vieną dieną viščiukas dar geltonas, kitą - jau baltas ir dvigubai didesnis. Jų auginimui naudojami steroidai“, -  tikino pašnekovas. Todėl jis nesistebi šiandieninio jaunimo ūgiu, siekiančiu du metrus. Iš paukštienos galima rinktis kalakutieną, nes kalakutų organizmas  nepriima sintetikos, cheminių medžiagų.

Kur auginta kiaulė - Lenkijoje ar Lietuvoje, kaip aiškina Vytautas, nėra taip svarbu, nes abiejose šalyse naudojami tie patys importiniai pašarai.

Kauno miesto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Veterinarijos skyriaus vedėjas Marius Kaziliūnas:

Šiais metais buvo gauti 8 vartotojų skundai dėl mėsos ir mėsos gaminių. Vieniems netiko kvapas, kiti įtarė, kad produktai yra sugedę, treti manė, kad buvo netinkamas ženklinimas, kiti skundėsi netinkamomis higieninėmis sąlygomis. Vienas skundas pasitvirtino. Patikrinus nustatyta, kad nebuvo tinkamai paženklinta jautiena.

Kauno miesto VMVT patikrinimų metu atvejų, kai smulkintos mėsos, pusgaminių ar kitų produktų gamybai būtų naudojama mėsa pasibaigus tinkamumo vartoti terminui, nenustatė. Lyginant 2008 ir 2009 metus, parduotuvėse bei turgavietėse bendras pažeidimų kiekis sumažėjo.

Mėsa parduotuvėse, kurios galiojimo terminas pasibaigęs,  turi būti dedama į atskirą paženklintą šaldiklį nurodant, kad tai yra šalutinis gyvūninis III kategorijos produktas. Vieną kartą per mėnesį atliekos turi būti išvežamos utilizacijai. Maisto tvarkymo įmonė turi pateikti ataskaitą, kiek tokių atliekų buvo sunaikinta.

Prekybos centrai tikina akylai prižiūrintys mėsos kokybę.