Sostinės Jono Meko vizualiųjų menų centre (JMVMC) - kino režisieriaus Šarūno Barto ir Fluxus pradininko Jurgio Mačiūno kūrybos susitikimas.

Netikėtas tandemas

JMVMC galerijoje, įsikūrusioje „Vilniaus vartuose“, antradienį atidaryta trečioji tarptautinė J. Mačiūno kolekcijos darbų paroda „Fluxus Pasirodymai”. Greta to pristatomi ir pasaulinio lygmens menininko Š.Barto kino filmai.

Paroda „Fluxus Pasirodymai“ skirta tarptautinio Fluxus judėjimo koncertų, performansų ir kitiems su performatyvumu susijusiems 1958-1978 metų kūriniams pristatyti. Suformuota iš plakatų, nuotraukų, partitūrų, kortelių, dokumentų ir video medžiagos ekspozicija pristato nekonvencionalius būdus, kaip meninė patirtis įkeliama ir iškeliama iš kasdieninės patirties.

Š.Barto filmų retrospektyvoje atskleidžiama režisieriaus kino kalba, kritikų dažnai vadinama kino filosofija. Š.Barto filmuose dalyvauja neprofesionalūs aktoriai, vaidinantys savo pačių gyvenimus, ištrinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino.

Nedaug kas žino, kad režisierius savo karjerą pradėjo kaip fotografas - žiūrovai retrospektyvoje pamatys Š.Barto fotografijas, kuriose užfiksuotas filmų kūrimas.
Apmiręs šalies kinas
Parodos atidaryme dalyvavęs Š.Bartas, atvykęs iš Paryžiaus, kur šiuo metu baiginėja kurti kino filmą, prisipažino, kad kvietimas sudaryti tandemą su šviesios atminties J.Mačiūnu jam buvo netikėtas.

Š.Bartas neslėpė – jis nėra Fluxus judėjimo ekspertas. Greičiau priešingai. Tačiau performansų idėja jam artima. „Juose sudėti žmogaus gyvenimo gabalėliai. Kartais žmogus būna pasimetęs ir nežino, kur toliau eiti. Performansai padeda į save ir kitus pasižiūrėti iš šono. Tai, ką išvysti, gali būti atskaitos taškas ateičiai, - kalbėjo Š.Bartas, su kinu susipynęs nuo 18-os metų. – Gal ir nesu Fluxus žinovas, tačiau tikrai suprantu, kaip šis judėjimas integravosi į mūsų kasdieninį gyvenimą. Tačiau prisipažinsiu, tokioje draugijoje būti nesitikėjau.“

Atėjo dėl Š.Barto

Š.Bartui kelia nerimą šiandieninė Lietuvos kino situacija. „Kinas nuo 1991 metų yra labai apleistas,
beveik neliko kino teatrų. Anksčiau būdavo sukuriama po 6-7 vaidybinius filmus per metus, dabar – vos vienas ar du“, - kalbėjo Š.Bartas.

Tačiau Lietuvos kino ateitį jis linkęs vertinti su optimizmu. „Labai smarkiai jaučiu jaunosios kartos atgimstantį susidomėjimą kinu. Neabejoju, kad jaunimas įlies savo jauno kraujo“, - įsitikinęs Š.Bartas.

Į parodos JMVMC galerijoje atidarymą iš tikrųjų sugūžėjo nemažai studentų. Tačiau jie prisipažino, kad į parodą atėjo labiau dėl Š.Barto nei dėl J.Mačiūno kolekcijos eksponatų.

J.Mačiūno kolekcija pateikta moderniai, tačiau neinformatyviai. Prie eksponatų nėra aprašų ar pastabų, ką vienu ar kitu daiktu norima pasakyti, kokia jo reikšmė. Todėl paroda labiau pritaikyta menotyrininkams ar kultūrinių srovių žinovams nei atsitiktiniam, bet žingeidžiam lankytojui. 

Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė

Manau, kad įsigyjama Fluxus kolekcija yra vertinga. Paroda įspūdingai instaliuota, gražiai pateikta tiek ant sienų, tiek vitrinose, taip pat ir filmuotos medžiagos pavidalu.

Dar labai gerai, kad paroda jungiama su Š.Barto kūrybos originaliu pristatymu ne tik per filmus, bet ir per fotografinę medžiagą: atspaustas kino juostas, filmavimo scenas rodant fotografijose.

Manau, tai yra prasmingas kelias, rodant ryšius, kurie nusitiesia iš Fluxus judėjimo į nūdieną.

Kalbėti apie tiesiogines Fluxus judėjimo apraiškas šiandien, yra netikslu, nes Fluxus judėjimas susijęs su savo laiku ir vietomis, kuriose Fluxus menininkai kūrė – pirmiausia su Niujorku.

Šiandien mes gyvename kitomis sąlygomis ir kitoje vietoje, tačiau Fluxus istorinis reiškinys yra ištiesęs ypatingus čiuptuvus iki šių dienų.

Kiekviena institucija pasirenka komunikacijos su publika principus. Žiūrovų yra įvairių, vieni turi gilesnės informacijos, kiti – seklesnės. Rengdama įvairias parodas skatinu kuratorius pateikti ir rašytinės faktinės informacijos apie kūrinius, kuriuos pristatome. Bet tikrai nenorėčiau piršti tokio požiūrio kitoms institucijoms. Galbūt parodos JMVMC kuratoriai mano, kad užtenka susidurti su eksponatais kaip aklame pasimatyme. Galimas ir toks kelias.

Paroda turėtų būti patraukli žiūrovui, nes ji pateikia įvairių rūšių daiktus. Yra ir video performansų, ir objektų, ir popietinės medžiagos. Galbūt eksponatai iškalbingesni specialistams, kurie knygose jau yra daug ko matę, nei žiūrovui, kuris žingeidus, bet turi mažiau informacijos.

Pelenai – Atlanto vandenyne 

Fluxus (lot. flux – tekėjimas) – 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą verslą.

Judėjimas reiškėsi vizualinių menų ir muzikos, taip pat literatūros, miestų planavimo, architektūros ir dizaino srityse.

Fluxus siekė „pasidaryk pats“ estetikos ir vertino paprastumą. Judėjimo atstovai priešinosi komercializmui ir instituciniam menui, smerkdami įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekdami menininko nepriklausomybės. Fluxus menininkai dirbo su bet kokiomis po ranka pasitaikiusiomis medžiagomis.

J.Mačiūnas rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino Fluxus antologijas, periodiką, kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį „profesionalų“ meną.

J.Mačiūnas mirė 47 metų, pakirstas vėžio ligos. Laidotuvės vyko pagal jo paties parašytą scenarijų – menininko pelenai buvo išbarstyti Atlanto vandenyne.