1999 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidarytas „Fluxus“ kabinetas, supažindinantis smalsuolius su fluxus menu ir jo iniciatoriumi J. Mačiūnu. Tuometis muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis kabineto įkūrimo proga sumanė fluxišką atvirlaiškių akciją, kuri papildytų naujai įkurtą kabinetą. Fluxus judėjimo įkarštyje menininkai patys nevengė žaismingo atvirlaiškio formato, kuris buvo pigi, lengvai prieinama priemonė pakovoti prieš sistemą ir į fluxus meną įtraukti eilinį darbuotoją. Puikus to pavyzdys – Beno Vautiero atvirlaiškis „Paštininko pasirinkimas“. Šio atvirlaiškio abi pusės vienodos, todėl abiejose buvo galima įrašyti du adresatus, pageidautina – skirtingus. Toks kurioziškas laiškas pakliuvęs į paštininko akiratį sukūrė nejaukią dilemą: darbuotojas turėjo nuspręsti, kam atvirlaiškį perduoti. Jei šis pokštas likdavo nepastebėtas, adresatą padiktuodavo likimas – kuria puse paštininkas atvirlaiškį perskaitydavo, ten jis ir nukeliaudavo.

1997 m. pasirodė J. Meko autobiografija „Laiškai iš niekur“.

Kauno paveikslų galerijoje vykdyta akcija paprasta – visi menininkai gavo vienodą atvirlaiškį, kurį turėjo paversti į fluxus meno kūrinį, pratęsdami vienoje pusėje pateiktą frazę „FLUXUS is...“ (liet. fluxus yra). Kitoje pusėje atvirlaiškio centre laišką prižiūri J. Mačiūno atvaizdas su lagaminu rankoje (gal šiame lagamine jis laiko fluxus rinkinį?). Šioje pusėje matoma vieta pašto ženklui, adresatui, galerijos adresas ir trumpas prierašas, pašto menas skirtas J. Mačiūno kambariui atidaryti.

Kuratorė, kuriai buvo patikėta užduotis surasti menininkų adresus ir išsiųsti šiuos atvirlaiškius, kreipėsi į J. Meką. Būdamas artimas J. Mačiūno draugas, sužinojęs apie akciją ir J. Mačiūno kabinetą, J. Mekas ne tik pasidalijo menininkų adresais, bet ir parašė laišką, kuriame kreipėsi į J. Mačiūno ir fluxus draugus, ragindamas prisidėti prie akcijos. Laiško kopija buvo išsiųsta kiekvienam menininkui, o šiandien matoma ir galerijoje.

Parodoje galima išvysti vykusios akcijos rezultatą – žaismingą atvirlaiškių kolekciją su skirtingomis menininkų interpretacijomis, kas jiems yra fluxus. Vieno atvirlaiškio teigimu, fluxus yra pats J. Mačiūnas, kito – pieštas šuo. Yra ir tokių menininkų, kurie teigė, kad fluxus yra visur ir tebevyksta.

Dalis menininkų, įkvėpti kabineto idėjos, kartu su atvirlaiškiais muziejui padovanojo ir įvairių meno kūrinių, kurie ir šiandien papildo fluxus kabinetą, pavyzdžiui, J. Meko ar Philipo Cornerio dovanos. Po ekspozicijos stiklu slepiasi ir ikoniška Marianne Eigenheer padovanota „Milo Veneros prijuostė“.

Ši akcija ir J. Meko įsitraukimas susilaukė grandininės reakcijos, po kurios muziejus buvo papildytas naujais kūriniais. Menininkas Saulius Valius į muziejų pasikvietė J. Mačiūno draugą Ay-O, kuris 2001 m. sukūrė instaliaciją „Juodoji skylė“. Instaliacijos įrengimo dokumentacija taip pat matoma parodoje.

Kitas „Vieno laiško istorijoje“ rodomas kūrinys – J. Meko dovana muziejui, kuris poetiškai užbaigia ekspoziciją, prasidėjusią J. Meko laišku – filmas „Destrukcijos kvartetas“. Nuo pat 2000-ųjų J. Mekas žaidė su vaizdinės medžiagos pateikimu ir atrado naują eksponavimo būdą savo kūrybai. Kiekvienam iš skirtingų trumpų filmų menininkas naudoja vis kitą ekraną, kurie kartu kuria skirtingų televizijos kanalų įspūdį, žiniasklaidos ir naujienų masiškumą.

Keturiuose nesinchronizuotuose ekranuose galima matyti skirtingų naikinimo apraiškų, simboliškų ir tikrų destrukcijos momentų, susijusių su politika, terorizmu ir menu. Pirmame ekrane J. Mekas destrukciją tapatina su buldozerio griaunama siena. Nors sienos naikinimas atliepia kūrinio temą, tačiau tikroji destrukcija slypi jos paskirtyje, mat J. Mekas įamžino Berlyno sienos griuvimą.

Kitame ekrane matomas gaisro įvykis – Daniaus Kesmino „Ugnies linijos“ įamžinimas, nufilmuotas Niujorke. Trečias kvarteto vaizdas – Rugsėjo 11-osios teroristinė ataka. Paskutinė kvarteto dedamoji dalis – menininko Nam June Paiko performanso kadrai, kuriame jis sulaužo pianiną.

Neįvardydamas matomų kadrų, menininkas ne tik neišskiria iš prigimties gana skirtingų destrukcijos apraiškų, bet jas sugretina, nepalikdamas aiškiai skiriančios ribos, apeliuodamas į kiekvieno sąžinę atpažinti, kas yra tikra destrukcija – menas ar politika.