Šiandien Vilniaus Antakalnio kapinėse laidojamas ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, matematikas Jonas Kubilius, miręs spalio 30 dieną.

J.Kubilius buvo jauniausias ir ilgiausiai (1958-1991) Vilniaus universitetui vadovavęs rektorius. Kai  buvo paskirtas į šias pareigas, jam buvo 37 metai.

Laiko savo mokytoju

Rugsėjo viduryje šv. Jonų bažnyčioje buvo minimas profesoriaus J.Kubiliaus 90 metų jubiliejus.

„Jis vaikščiojo su lazdele, protas – visiškai aiškus. Buvo didžiulė šventė, bažnyčia pilna žmonių.  Mes, universiteto bendruomenė, 90 metų sulaukusiam savo rektoriui atidavėme pagarbą. Praėjo pusantro mėnesio – ir žmogaus nėra. Jis pašarvotas priešais altorių – ten, kur  neseniai sėdėjo, priėmė sveikinimus, klausėsi koncerto“, - „Vilniaus dienai“ pasakojo  dabartinis Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka.

Gimęs 1921 m. liepos 27 d. mažame Fermų kaime, Eržvilko seniūnijoje, Jurbarko rajone, žemdirbio sūnus J.Kubilius pasiekė didelių mokslo aukštumų. Į jas kopė palaipsniui, o ir laikas – karas, pokaris, stalinizmas – tam buvo ne visai palankus. Daug ką lėmė aplinkybės ir menkiausios biografijos „dėmės“.

Baigęs Vilniaus universitetą, J.Kubilius buvo jo laboratorijos asistentas, tada - parengiamųjų kursų direktorius, vyr. dėstytojas, docentas, habilituotas daktaras, Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros profesorius. Paskui – universiteto rektorius.

B.Juodka sakė, kad, nors nėra matematikas, J.Kubilių laiko savo mokytoju.

„XX a. mokslo panoramoje Jonas Kubilius buvo neeilinė asmenybė. Jį labai vertinu kaip mokslininką, matematiką, tikimybių teorijos kūrėją. Jo mokiniai ir tų mokinių mokiniai šiandien dėsto Vilniaus universitete, ir ta mokykla puikiai klesti.

J.Kubilius sovietų laikais darė viską, kad Vilniaus universitetas taptų mokslo universitetu. Toks rektorius-mokslininkas  buvo pavyzdys kitiems universiteto darbuotojams, kad būtina užsiimti moksline veikla. Manau, labai teisinga buvo rektoriaus J.Kubiliaus pasirinkta kryptis: geras universitetas yra mokslo universitetas. Stengiuosi, kad Vilniaus universitetas ir toliau toks būtų ir stiprėtų“, - sakė B.Juodka.

Pavadino Sąjūdžio pradžia

Anot B.Juodkos, taip buvo lemta, kad rektoriumi J.Kubilius buvo net 33 metus. Tai – precedento neturintis atvejis. Per tuos metus jis kaip rektorius nuveikė nepaprastai daug. Anuometėje Sovietų Sąjungoje buvo likęs tik vienas Vilniaus universitetas, kuriame buvo dėstoma lietuvių kalba.

„Dabar mums tai atrodo natūralu, tačiau ryškios rusifikavimo ideologijos laikais tai daryti buvo nepaprastai sunku. Vilniaus universitetas buvo lietuvybės centras akademinėje aplinkoje, kas Sovietų Sąjungoje buvo labai netipiška. Jame tvyrojo demokratinė aura. Kai pagalvoji, apie kokią demokratiją galima kalbėti valstybėje, kuri yra okupuota? Tačiau Vilniaus universitetas buvo nedidelė okupuotos Lietuvos sala, kurioje vyravo laisvos minties aura. Be rektoriaus pastangų tokie dalykai nedaromi. Norint tai daryti reikia būti drąsiam“, - sakė dabartinis rektorius B.Juodka.

Vyresni žmonės prisimena, kaip universitetas šventė 400 metų jubiliejų 1979 metų rudenį. Studentų eisena nuo senųjų universiteto rūmų link Vingio parko nusidriekė per visą miestą. Demokratinė, laisvo žodžio dvasia veržėsi iš jo auditorijų ir kiemelių.

„Gal šis universiteto jubiliejus ir buvo dvasinio išsilaisvinimo pradžia, Sąjūdžio ištakos?“ – svarstė pašnekovas.

Diegė naujas mokslo šakas

B.Juodka priminė, kad J.Kubilius buvo toliaregis žmogus. Būdamas matematikas, jis galvojo ir apie kitas mokslo šakas, kryptis, kurias reikėtų universitete vystyti.

„Mano likimą nulėmė rektorius J.Kubilius, - atviravo  B.Juodka. – Jo pastangomis 1962 m. universitete buvo įkurta Biochemijos-biofizikos katedra. Katedra įkurta, o biochemikų Lietuvoje nėra. Jis pasikvietė mane, Chemijos fakulteto trečio kurso studentą, ir sako: „Nėra biochemikų. Gal norėtum važiuoti į Maskvos universitetą specializuotis?“ Man tai buvo staigmena ir didelis įvertinimas. Nuvažiavau. Tuo pačiu metu išvažiavome būrelis studentų: chemikų, biologų, fizikų“.

Į Vilnių B.Juodka grįžo po penkerių studijų metų apsigynęs disertaciją. Rektorius jį paskyrė Biochemijos-biofizikos katedros vedėju, nors tuomet jam buvo tiktai 28 metai,  bendrabutį davė.

„Šiandien didžiuojamės lazerių fizika. O kas sukūrė lazerių mokyklą Vilniaus universitete? Rektoriaus J.Kubiliaus į Maskvos universitetą išsiųsti mokytis jauni fizikai“, - apibendrino pašnekovas.

J.Kubiliaus vardas neatsiejamas ne tik nuo Vilniaus universiteto, bet ir nuo Lietuvos mokslų akademijos – jis buvo jos mokslinis bendradarbis, prezidiumo narys. Taip pat - Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas.

Tėvo pėdomis pasuko rektoriaus sūnus Kęstutis Kubilius. Jis – taip pat matematikas, profesorius. Duktė Birutė Petrauskienė pasirinko gydytojos kelią.