„Aš labai tikiuosi, kad ši nominacija greitai išnyks arba ji bus pakeista kokia nors kita, nes mes greitai tapsime visi tokie tolerantiški ir geri, kad nebebus ką nominuoti“, – šeštadienį Kaune į Tolerancijos žmogaus nominacijos paskelbimo ceremoniją susirinkusiems žmonėms sakė S. Parulskis.

Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Nominaciją teikiančio Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ nuomone, šįkart jos labiausiai vertas buvo rašytojas, poetas S.Parulskis. Jo romane „Tamsa ir partneriai“ atskleidžiamas tamsus, lietuvių nepripažįstamas, tačiau istoriniais faktais ir pasakojimais pagrindžiamas mūsų tautos bendradarbiavimas su karo metais žydus šaudžiusiais naciais. Menininkas yra sakęs, kad ši knyga jam padėjo suvokti lietuviško antisemitizmo priežastis.

„Visi argumentai, kad lietuviai žydų nešaudė arba mažai šaudė, kad pelnytai šaudė, nes žydai nusipelnė, tėra mūsų kaltės jausmo dangstymas, mėginimas kaip nors pasiteisinti“, – yra sakęs rašytojas.

Ar dėl savo knygoje aprašytų dalykų nesulaukėte įžeidimų ar kritikos, priekaištų, jog neteisingai interpretuojate istoriją? – portalas paklausė S. Parulskio.

- Konkrečiai pats nesu sulaukęs, o komentarų internete neskaitau. O šiaip buityje yra ne kartą tekę girdėti, kad visi tie pasakojimai apie žydus šaudžiusius lietuvius – mitai.

Ar kažką naujo sužinojote rašydamas šį romaną?

- Be abejo. Reikėjo daug kuo pasidomėti, nes žmogus visko negali žinoti. Tos žinios, kurios visą laiką sklandė mitologiniame rūke, sukonkretėjo. Yra faktai, yra skaičiai, kurie neleidžia abejoti tuo, kas vyko ir kaip vyko. Lietuviai nelabai nori žinoti tai, ką žino. Nesinori gilintis, nes žinojimas yra skaudus, nemalonus. Tiesa dažniausiai yra nemaloni.

O knyga jus patį pakeitė?

- Negaliu pasakyti. Gal labiau tolerantiškas tapau (juokiasi).

Gal pakeitė kaip rašytoją?

- Kiekviena knyga kažkaip veikia rašytoją. Tai yra abipusis poveikis: rašytojas veikia knygą, o knyga rašytoją. Kiekviena knyga palieka kažkokį pėdsaką. Esu lyginęs knygą su moterimi. Kiekviena moteris, su kuria esi turėjęs ryšių ar santykių, tau palieka kažką. Taip ir knyga.

Nominacija jums reikšminga?

- Iš tiesų reikšminga. Dar nesu patekęs į tokią sferą, kuri iš esmės su literatūra nėra labai susijusi. Tai jau peržengia mano pasaulio ribas, o tai man ir svarbu, ir įdomu. Manau, kad tai yra šis tas mano biografijoje.

Rašydamas galvojote, kad galite pretenduoti į tokią nominaciją?

- Tikrai negalvojau apie tokius dalykus, nes mano knyga nėra kažkoks politinis manifestas ar provokacija. Tai iš tiesų yra meno kūrinys. Tai labai daugiasluoksnis kūrinys. Tikrai nenorėjau, kad knyga būtų įdomi tik todėl, kad susijusi su mažiaus tyrinėta ar provokuojančia tema.

Ar ši knyga rašyta sau, ar skaitytojams?

- Niekada nerašau knygos sau. Jeigu rašyčiau sau, tai jos niekada neišleisčiau, padėčiau į stalčių. Skaitytojams rašau visas knygas. Ar tai būtų poezija, esė ar apsakymai.

Tačiau kiekvieną darbą lydi mažesnis ar didesnis pasitenkinimas. Ar apie šią knygą galite pasakyti: ką norėjau, tą ir parašiau?

- Taip, ką norėjau, tą ir padariau. Galbūt galėjau ir geriau padaryti, jeigu būčiau turėjęs daugiau laiko ir sąlygų. Rašytojas visą laiką dirba keletą darbų, nes negali pragyventi vien iš to romano, kurį jis rašo. Tai kenkia kūrybai, bet ką darytis, visi sunkai dirba.

Tačiau šios knygos nepavadinsi komerciniu projektu.

- Nesu tokios knygos parašęs, kuri būtų komercinis projektas. Lietuvoje knygos apskritai mažai perkamos. Ši knyga daugiau dėmesio sulaukė todėl, nes joje aprašyta tema visus šiek tiek užgauna.

Šiemet Tolerancijos žmogus rinktas iš keturių kandidatūrų. Pretendavo politologas Darius Udrys, muzikantas ir kompozitorius Viktoras Diawara, Jurbarko karšto muziejaus darbuotojos Lilija Jakelaitienė ir Adelija Meizeraitienė bei S.Parulskis.

Metų Tolerancijos žmogaus nominacija yra kasmetinė. Pirmasis (2001m.) Tolerancijos žmogaus apdovanojimas 2002m. sausį buvo įteiktas Tomui Šernui. Vėliau metų Tolerancijos žmogaus titulas atiteko profesorei Irenai Veisaitei, žurnalistui Algimantui Čekuoliui, režisieriui Sauliui Beržiniui, pranciškonų vienuoliui, kunigui Arūnui Peškaičiui, psichologui Robertui Povilaičiui, atlikėjai Jurgai Šeduikytei, žurnalistui Mykolui Drungai, poetui Tomui Venclovai, filosofui Andriui Navickui.

Tarp metų Tolerancijos žmogaus titulo nominantų buvo daugelis visuomenėje žinomų žmonių, aktyviai reiškiančių savo vertybinę ir pilietinę poziciją: rašytoja Jurga Ivanauskaitė, žurnalistas Romas Sakadolskis, dvasininkai Julius Sasnauskas ir Vaclovas Aliulis, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, teisininkas Dainius Žalimas, politikos apžvalgininkas ir komentatorius Kęstutis Girnius ir kt.