Tomo Venclovos kūrinių lentynoje – jau trečia knyga, skirta Vilniui. Nors poetas į savo miestą sugrįžta porą kartų per metus, netrunka vėl pasiilgti. "Tai magiškas miestas", – cituoja jis Czesławo Miłoszo žodžius.

Neseniai pristatėte naują savo knygą "Vilnius. Asmeninė istorija". Papasakokite, apie ką ji, kuo skiriasi nuo kitų kūrinių? Kiek užtrukote, kol ją parašėte?

Tai – Vilniaus kultūrinė istorija, parašyta eseistiniu stiliumi. Stengiausi, kad ji būtų objektyvi ir išvengtų "ultralietuviško" diskurso, kurio tokiose knygose daugelis skaitytojų tikisi. Rašiau ją, kiek atsimenu, apie metus, atitrūkdamas nuo dėstymo ir kitų darbų.

Kas jums yra Vilnius? Kaip jis pasikeitė ir keičiasi iki šiol?

Man tai – svarbiausias miestas gyvenime. Jis keičiasi ne visada į gerąją pusę (pavyzdžiui, pririoglinta labai banalių dangoraižių ir neva prabangių apartamentų), bet iš esmės lieka koks buvęs. Apsilankau jame bent porą kartų per metus, visada apeinu senamiestį.

Kas jums brangiausia Vilniuje? Kokie atsiminimai iš jaunystės labiausiai įstrigo?

Gal vidurinės mokyklos (tada vadintos gimnazija) atsiminimai. Iš to laiko ir patys artimiausi draugai, kuriuos Vilniuje turiu.

Kituose interviu esate užsiminęs, kad norėtumėte grįžti gyventi šalia Lietuvos. Ar vis dar puoselėjate tokius planus? Kurioje šalyje dabar praleidžiate daugiausia laiko?

Tebesu keliautojas, Amerikoje dabar praleidžiu tik keturis mėnesius per metus, Europoje – aštuonis. Ateities planai dar nėra visai išryškėję.

Kuo Vilnius skiriasi nuo kitų miestų, kuriuose jums teko apsistoti? Kokiais trimis žodžiais galėtumėte jį apibūdinti?

Skiriasi grakštumu ir tuo pačiu idealiai žmogišku mastu. Apibūdinčiau jį Cz.Miłoszo žodžiais: "Tai magiškas miestas."

Tai – jau trečioji jūsų knyga apie Vilnių. Ar niekada nesvarstėte parašyti ko nors, skirto jūsų gimtajam miestui Klaipėdai?

Apie knygą, skirtą Klaipėdai, kol kas negalvojau, bet ką gali žinoti. Tiesa, tam reikėtų geriau mokėti vokiškai nei moku. Beje, apie Klaipėdą esu parašęs nemažai eilėraščių.

Kaip vertinate pastaruoju metu pablogėjusius Lenkijos ir Lietuvos santykius? Ar problema Vilnius ir jo praeitis? Kaip dviem tautoms rasti supratimą?

Problema yra antilenkiška neurozė (egzistuojanti nuo XIX a.) ir baimė prarasti Vilnių, kuri šių dienų pasaulyje neturi jokio pagrindo. Tokia pat neurozė yra manymas, kad suteikdami daugiau teisių kitoms kalboms susilpnintume lietuvių kalbą. Neurozes reikia gydyti.

Jūsų komentaras " Aš dūstu" sukėlė audringą reakciją. Ar tai pavojingas etnocentristinio nacionalizmo atgimimo simptomas? Ar atvirkščiai: laisva diskusija Lietuvoje galima?

Galiu tik didžiuotis, kad komentaras (kurio antraštę sugalvojau ne aš, o redakcija) sukėlė bene gyviausią diskusiją per pastaruosius dvidešimt metų. Diskusija rodo, kad žodžio ir nuomonių laisvė Lietuvoje tebėra. Protingiausia man pasirodė Nidos Vasiliauskaitės kalba. Puolikams esu labai dėkingas, nes jų reakcija rodo, kad pataikiau kaip tik ten, kur norėjau.

Efraimas Zuroffas ragina uždrausti Kovo 11-osios eitynes Vilniuje. Kaip jūs vertinate tokius renginius ir dėl jų kylančius ginčus?

Kiek žinau, E.Zuroffas ragina uždrausti tik neonacių eitynes, o ne kokias kitas. Čia su juo esu solidarus – ne tik moraliniais sumetimais, bet ir dėl to, kad neonacių eitynės be galo žalingos Lietuvos prestižui, investiciniam klimatui ir t. t. Taigi, kas myli Lietuvą ir lietuvių tautą, negali jų toleruoti. Užsispyrimas ("Zuroffas mums nediktuos!") čia visiškai ne vietoje.

Daug kas kalba apie Lietuvos visuomenės krizę, ar ją pastebite? Kokie jos simptomai ir galimi padariniai?

Simptomai akivaizdūs – paika ksenofobija yra vienas jų. Gerų padarinių tokie dalykai niekur neturėjo.

Kokią matote Vilniaus ateitį? Ar jis taps provincijos miestuku, ar išliks kosmopolitiškas?

Vilnius kiek suprovincialėjo, bet provincijos miestu jo niekas ir niekada nepajėgė paversti – nepajėgs ir dabar.

"Vilnius: asmeninė istorija"

Tai trečioji poeto, publicisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus T.Venclovos knyga apie Vilnių. Ji turi kai ką bendra su ankstesnėmis – "Vadovas po miestą" ir "Vilniaus vardai", tik čia pasakojimas apie miestą kur kas laisvesnis, eseistinis. Tai erudito, objektyvaus pasakotojo, nestereotipinio įvykių vertintojo išdėstyta kultūrinė Vilniaus istorija.

Aprėpta visa Vilniaus chronologija – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis "Kraštas ir tautos" daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus "tautiškumo" klausimui, tolesniuose – "Pagonybė ir krikščionybė", "Renesansas ir barokas", "Universitetas ir getas", "Sarmatai, klasikai ir romantikai" ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes.

"Vilnius – amžinas pakraštys ir paribys, ekscentriškas, kaprizingas, netaisyklingas miestas, – rašo T.Venclova. – Su keista praeitimi, pažeidžiančia logikos ir tikimybės dėsnius. Žinau, kad mano miesto tikroji praeitis yra žmonės, apie kuriuos stengiausi papasakoti, – tie, kurie jį statė, gynė nuo negandų, jungė su pasauliu ir pagaliau sutapo su Vilniaus medžiais ir mūrais, su jo šlaitais, šešėliais ir žvaigždėmis. Jie nebuvo panašūs vieni į kitus, dažnai nesutarė, bet kaip tik jie padeda gyventi trumpoje man skirtoje laiko atkarpoje, kol irgi nueisiu į praeitį."