Apie medžių ūkinę reikšmę – žinome nemažai, tačiau medžiai lietuvio gyvenime visada turėjo ir didžiulę dvasinę reikšmę. Po didžiaisiais medžiais lietuviai įrengdavo šventyklas, vieno ar kito medžio vardu dažnai pavadindavo ganyklas, šaltinius ar vienkiemius, iš medžių nuspėdavo orus.  

Vieną geriausiai žinomų medžių savybių turi pušis. Vos pakaitinus saulei, pušynuose pasklinda ypatingai malonus kvapas, kvėpuoti darosi lengva. Pasirodo, karštą saulėtą dieną pušys išskiria medžiagas, kurios užmuša mikroorganizmus ir išvalo orą, tai yra fitoncidus, o jie veikia net 2 – 3 m atstumu nuo medžio. Todėl nemaža sanatorijų, gydyklų įsikūrę pušynuose, juos mėgsta ir poilsiautojai.
Kitas medis, turintis paslaptingų savybių – vyšnia. Daugelis žino, o kai kurie ir matė kaip šulinių kasėjai, prieš pradėdami kasti šulinį, vaikšto su dvišaka vyšnios šakele ieškodami vandeningų gyslų.

Įdomu, kad istoriškai garbingiausias medis yra ne ąžuolas, bet eglė, tautosakoje vadinama ąžuolo motina. Gal tai dėl to, kad ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle?

Eglė apsaugo nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos.

Ypatingą reikšmę eglė turi ir žmonėms. Kas gali įsivaizduoti Kalėdų, Naujųjų Metų šventes be papuoštos eglės? Pagal ją žmonės seniau spręsdavo ir apie būsimą žiemą. Jei eglės šakos iš rudens būna nukarę žemyn, reiškia bus daug sniego, jei skujos mezgamos medžio viršūnėje - bus šalta.
Sunku įsivaizduoti lietuvišką sodybą be liekno beržo. Ramūs, kantrūs rymo beržai sodybose, pakelėse, atviresnėse miško vietose. Atsparūs sausrai, šalčiui, ir vėjams, nereiklūs dirvai auga jie ir Lietuvoje, ir subtropikų kalnuose ir tolimojoje šiaurėje. Net tundroje, kur joks kitas medis neauga, beržas keružis randa būdą išgyventi.

Dekoratyvus liepos medis yra didelė puošmena ne tik sodybai, bet ir visam kaimui. Kai kuriose vietose jos buvo gerbiamos net labiau už ąžuolą. Prisiminkime V. Krėvės aprašytąją Grainio liepą. Įdomu ir tai, kad dažnai liepa iš tikro auga netoli ąžuolo. Esant tokiam deriniui, abu medžiai, paprastai būna vešlūs, galingi.

Pastebima, kad medžiai turi tam tikrų, akiai nematomų savybių. Pavyzdžiui, žaibai dažnai trankosi ten, kur ąžuolai keroja ir retai išgirsi, kad trenkė į liepą. Ypač geras derinys, kai liepa ir ąžuolas auga netoli vienas kito. Seni žmonės ir dabar prisimena, kaip motinos nešdavo tik ką gimusius vaikus prie šventųjų liepų, kad šie augtų sveiki.

Reikia paminėti dar vieną įdomų dalyką: senovėje drevinė bitininkystė telkėsi liepynuose, todėl jų apsauga reglamentuota net 1588 m. Lietuvos statute. Tai bene vienintelis medis, kurio apsauga buvo reglamentuota įstatymu.

Yra įdomių tradicijų susijusių ir su kitais medžiais. Šventu medžiu laikyta obelis. Kaip vaisingumo simbolis, ji buvo neatsiejama rūtų darželio dalis, todėl pasodinti ją prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą.
Dar kitur šventu medžiui laikyti šermukšnis, lazdynas... Buvo manoma, kad ten, kur auga šermukšnis – netrenkia perkūnas, o su šermukšnine lazda galėjai atsiginti net nuo paties nelabojo. Bet šie medžiai dar nėra pakankamai ištirti mokslininkų.