Švenčionių aukštuma, suformuota paskutiniojo ledynmečio, ir jos išraiškingai banguojančios kalvos sukuria  Dauguvos ir Nemuno upių baseinų takoskyrą. Čia įsteigtas Sirvėtos regioninis parkas. Tai senovinės Nalšios žemės.

Unikalioms kraštovaizdžio formoms išsaugoti išskirtas Čiulėnų geomorfologinis draustinis, kuris ir apima iškiliausią Švenčionių aukštumos pietvakarinę keterą. Labai vertingi upelių, pelkučių ir ežerų kompleksai, sudarantys ilgus drėgnų teritorijų „koridorius”, kuriuose palankios sąlygos bioįvairovei. 

Paukščiai čia randa ramybę poilsiui sezoninių migracijų metu. Ornitologiniu požiūriu vertingas visas įvairaus landšafto Sirvėtos regioninio parko teritorijų kompleksas. Saločio telmologiniame draustinyje telkšantis Saločio ežeras kartu su apyežeriu pasižymi biotopų įvairove.

Gražus ir retas paukštis – kukutis, pasirinktas simboliu regioninio parko emblemoje, reprezentuoja įvairią ir margą šio krašto gyvąją gamtą. Čia auga išskirtiniai ir saugotinais paskelbti Adamavo ir du Stanislavavo ąžuolai galiūnai. Prie ąžuolų informacija pateikta stoveliuose, ant kurių užrašas patraukia dėmesį: „Medinė stovo dalis pagaminta iš medienos apdirbimo proceso metu susidariusių atliekų. Saugokime gamtą!” Tai iš karto lankytojus paskatina susimąstyti apie savo santykį su gamta ir, galbūt, elgseną būnant svečiuose - gamtoje.

Regioniniame parke yra šimtmečius skaičiuojančių objektų ir vietovių, bylojančių praeities įvykius, apie žmonių gyvenimo būdą ir vertybes: keturi, I tūkstantmečiu prieš Kristų datuojami piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami ir šalia esantys kaimai – Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės, Stūglių. Žilos praeities paslaptis saugančios Rakštelių ir Garnių alkavietės - senosios šventvietės, miškuose esantys Šventos ir Juodeliškės pilkapynai – visa tai liudija šiose Nalšios žemėse buvusią senąją kultūrą. Praeities gyvensenos atspindžių galima įžvelgti etnografiniame Didžiasalio kaime.

Prie Bėlio ežero organizuojamas vienintelis Lietuvoje liaudiškos muzikos ir šokio festivalis ,,Ežerų sietuva“ – tai unikali galimybė susipažinti su skirtingų šalių kultūromis, atrasti naujų draugų, pailsėti, pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu – pasakojo  Sirvėtos regioninio parko direktorė Romualda Baranauskienė ir  pakvietė  mus pakeliauti po parką.

Sirvėtos regioninį parką galima pažinti važiuojant dviračiais Dauguvos - Nemuno takoskyros dviračių taku ir aplankant gamtos bei kultūros paveldo objektus. Kelionė prasideda Šventos kaime įsikūrusios parko direkcijos kieme. Prieš tai apžiūrėjome apleistą Šventos dvarą, nusileidome į jo rūsius. Dvare apie dvidešimt senų liepų auga ratu. Dvarininkų Civinskų noru taip buvo pasodinta trisdešimt medžių, kurių dabar išliko mažiau, tačiau jie seniai viršija trisdešimties metrų aukštį. 

Jaunų liepaičių kamienai svarsčiais buvo lenkiami į išorę. Ir susidarė įspūdinga liepų pavėsinė, kurioje priiminėjo svečius, vaišindavosi ir gerdavo arbatą. Sakoma, kai ponia Civinskienė jau sunkiai sirgo, paprašydavo ją atnešti į šnarančių liepų pavėsį. Atriedėjus į Šventos mišką, pasirodo kalneliai - Šventos pilkapiai. Išlikę apie 30 pilkapių, jų sampilų skersmuo 6-12 m, aukštis - tik pusmetris. Du pilkapiai buvo kasinėti dar XIX a. viduryje: viename buvo rasti žirgo griaučiai, o kitame - degintinas žmogaus kapas. Aptiktos įkapės rodo, kad šiame pilkapyne protėviai buvo laidojami IX-XII a.  Pasiekus pėsčiųjų pažintinį taką galima nuvažiuoti į poilsiavietę prie Ilgio ežero. 

Pasukus, kur rodo orientacinis ženklas, privažiuojame Aučynų piliakalnį, įsiterpusį prie Ilgio ir Saločio ežerų.  Archeologiniai tyrimai parodė, kad vakarinėje piliakalnio papėdėje galėjo egzistuoti senovės gyvenvietė. Už piliakalnio yra Saločio ežeras apsuptas pelke - Saločio telmologinis draustinis. Draustinyje randamos visų tipų pelkės - žemapelkės, tarpinio tipo, aukštapelkės. Čia gyvena ūdros, baltieji kiškiai, peri ausuotieji kragai, didieji baubliai, nendrinės lingės. Derėtų pabrėžti, jog saugant ne tik į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas gyvūnų ir paukščių rūšis, bet ir kitą laukinę fauną, ne tik draudžiama žvejoti ir medžioti be leidimo, tačiau ir būti regioninio parko teritorijoje su šaunamuoju ginklu (išskyrus medžioklės metu), taip pat su įvairiomis kilpomis, spąstais, žeberklais ir kitais neleistinais įrankiais, skirtais medžioklei ar žvejybai ar kitai įstatymais uždraustai veiklai.

Galime užsukti į poilsiavietę šalia draustinio. Toliau keliaujame ir palikę draustinį užnugaryje, važiuojame į įkalnę. Grožėdamiesi kraštovaizdžiu miname Bielionių dvaro link, nuo žvyrkelio ten veda klevų alėja. Tačiau išlikę tik dvaro pastatų pamatai. Žvyrkeliu keliaujame iki posūkio link Kačėniškės piliakalnio, esančio Mergežerio ežero krante, saugomą ežero ir pelkėtos žemumos. Šlaite rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi. Piliakalnio papėdėje, Mergežerio ežero pakrantėje aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Netoliese esančioje poilsiavietėje atsipūtus, galima grįžti į Šventos kaimą. Nors nuvažiuota apie dešimt kilometrų, tačiau reikia įveikti ir  žvyrkelius, liūčių išplautus siaurus keliukus per kaimus, ir balas gūdžiame miške aplink Kačėniškės piliakalnį. Sirvėtos regioninio parko teritorijoje yra 8 poilsiavietės, tai - laikinai apsistoti be nakvynės skirtos vietos, kuriose įrengti rekreaciniai įrenginiai, laužavietė, tualetas. Apsistoti su palapinėmis galima tik stovyklavietėse, kurių parke yra dvi: prie Beržuvio ežero ir Bėlaičio.

Stovyklavietė - poilsiui su nakvyne skirta teritorija, pritaikyta palapinėms statyti, kurioje įrengti rekreaciniai įrenginiai, laužavietė, tualetas, joje sudaromos sąlygos aktyviam poilsiui, taip pat atliekoms surinkti. Kur masiškesnis lankytojų srautas, ten ir problemos, dažniausiai susiję su šiukšlinimu. Regioninio parko direktorė su profesiniu pavydu papasakojo, jog lankantis viename iš užsienio nacionalinių parkų, vietinio reindžerio paklausė, kiek aktuali ta problema jiems.

Išgirdo, kad tenka kai kada pakelti kokią šiukšlelę, dažniausiai tai būna vienkartinė nosinaitė. Tačiau ir ją, greitai suyrančią, retai kas numeta.  O pas mus? Atsiminė atvejį, kai šiukšlių mašiną kažkas atvežė ir išvertė Juodeliškės pilkapyne. Sirvėtos regioninio parko direktorės Romualdos Baranauskienės nuomone, santykį su aplinka, savęs suvokimą kaip gamtos dalį reikia ugdyti nuo vaikystės. Taip įsitvirtina gamtos, kultūros paveldo puoselėjimo vertybės. Parko direkcija, bendradarbiaudama su įvairiomis Švenčionių ir Ignalinos rajonų institucijomis, tarp kurių nemažą dalį sudaro švietimo įstaigos, organizuoja renginius, ekskursijas, pamokėles gamtoje.

Tai daugiau skiriama vaikams ir paaugliams, tačiau nesibaigia ties jaunimu, nes moksleiviai, sugrįžę į namus, papasakoja patirtus įspūdžius ir sužinotas naujoves suaugusiems. Kasmet Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos moksleiviai, mokslo metams pasibaigus ir atėjus šiltajam sezonui, keliauja į Bėlaičio stovyklavietę ir, pirmiausia sutvarkę aplinką, įsirengia kelių dienų stovyklą, vadinamą „Turizmo dienos“. Juos pasveikina ir informacijos suteikia regioninio parko darbuotojai. Šia kasmetine, jau tradicija tapusia stovykla tartum skelbiama turistinio sezono pradžia. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, bendradarbiaudamas su regioninio parko specialistais, tiek jaunimui, tiek ir pedagogams bei kitiems su edukacine veikla susijusiems žmonėms organizuoja pažintines mokomąsias ekskursijas po Sirvėtos regioninį parką.

Kaip ir daug kur, taip ir čia susiduriama su rekreacinių teritorijų lauko baldų niokojimo, šiukšlinimo problema poilsiavietėse. Todėl stengiamasi bendradarbiaujant su vietinėmis įstaigomis, kaimų bendruomenėmis įrengti ir prižiūrėti, sutvarkyti stovyklavietes bei poilsiavietes kartu – tokiu būdu sumažinama niokojimo ir teršimo tikimybė. Pavyzdžiui, šiais metais kartu su Stanislavavo kaimo „Vystučio“ bendruomene įrengta poilsiavietė – pastebimai tvarkingesnė nei kitur. Tokia veikla išties pasiteisina – kasmetinės švaros akcijos „Darom“ metu, organizuojamos kartu su Švenčionių rajono savivaldybe, rajoninėmis ugdymo bei kitomis  įstaigomis, surinktų šiukšlių maišų kiekis žymiai sumažėjo.

Sirvėtos regioninio parko direkcijos darbuotojai ir patys rodo pavyzdį. Tvarkė Žeimenėlės atkarpą. Šis upelis išteka iš Sėtikio ežero. Vingiuojantis saugomos teritorijos rytine dalimi iš pietų į šiaurę, vis keičia savo pavadinimą – iš Sėtikio ežero išteka Žeimenėlė, kuri, vingiuodama pro Adamavo ežerėlius, įteka į Sirvėto ežerą, o išteka jau turėdama Sirvėtos pavadinimą. Pastaroji, nešdama vandenis per Švenčionių aukštumos banguotas kalvas, įteka į Kančiogino ežerą, iš kurio jau išteka Kančiogina. Už saugomos teritorijos ribų upelio pavadinimas atitinkamai keičiasi į Erzvėtą, Birvėtą. Pakrantėse buvo rasta: padangos, plastikiniai ir stikliniai buteliai, automobilių dalys...

Kai kur upelis nukritusių lapų, visokių liekanų, šiukšlių, dumblo net buvo užtvenktas. O  jo slėnio atkarpa yra priskirta Natura 2000 tinklui, nes čia aptinkamos į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta rūšis įtrauktos ovaliosios geldutės. Tai gėlavandenis moliuskas, kuriam reikalinga vandens srovė, smėlėtas, švarus dugnas. Šios geldutės, nors mažai pastebimos, gali sulaukti net 80 metų amžiaus.

Senosiose Nalšios žemėse kone kiekvienas gamtos objektas, ypač ežerai, apipinti legendomis. Sakmėse minimos regioninio parko vietovės, jų vardų kilmė, žiloje senovėje vykę įvykiai. Šalia Sėtikio ežero iš žemės gelmių veržiasi šaltinis - Lino verdenė.  Šaltinio duburyje kunkuliuoja ir verda daugybė verpetų su pilkai gelsvu smėliuku. Šaltinis išteka iš aukščiausios Švenčionių aukštumų vietos. Jo vandens temperatūra žiemą ir vasarą apie +8 laipsniai, o per sekundę ištrykšta net 6 litrai vandens, kuriame yra daug ištirpusių karbonatų, geležies ir sieros junginių, turinčių gydomųjų savybių. 

Šis saugomas respublikinės reikšmės gamtos paminklas yra svarbus tiek gamtiniu, tiek ir istoriniu-mitologiniu, kultūriniu aspektais. Vietiniams gyventojams - tai nuo seno  ypatinga, sakrali vieta. Šalia yra Juodeliškės pilkapynas, kuriame kasinėjant nustatyta, kad į VIII-XII a. kapus buvo dėti žąslai, ietigaliai.

Dabar įgyvendinami Lino verdenės šaltinio aplinkos tvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai: per pagarbų atstumą įrengiama transporto stovėjimo aikštelė, link šaltinio vedantis pėsčiųjų ir dviračių takas grindžiamas lauko akmenimis. Bus ir stovai dviračiams, ir laužavietė, ir pavėsinė, iš kurios atsivers šaltinio bei ežero vaizdas.

Pagal legendą pagonybės laikais šioje vietoje rinkdavosi lietuviai lygiadienių švęsti. Protėvių manymu, ši vieta spinduliuoja gerą energiją ir sudarnina visas gamtos sąveikas. Todėl gretimos girios buvo paskelbtos šventomis, o ant ežero kranto buvo šilumos ir gamtos bei visų jos gėrybių dievo Putrimo šventykla, kurios vyriausiasis žynys – senasis ir išmintingasis Sėtikis turėjo sūnų Liną. Jis buvo jaunas ir gražus, geriausias medžiotojas. Apsisiautęs lokio kailiu, buvo išvaikščiojęs visas aplinkines girias, geriausiai už visus pažinojo aplinkinius ežerus ir pelkes. Kaip juoda neganda į kraštą ėmė brautis kalavijuočiai. Žynys, išlydėdamas sūnų priešų sutikti, taip sakė: „Kiekviena šios žemės pėda man yra šventa. Kiekvienas blizgantis pušies spyglys, kiekvienas smėlėtas krantas, tamsių miškų rūkas, kiekvienas kylantis ir dūzgiantis vabalėlis yra šventas mano ir visų mūsų atminty. 

Mūsų mirusieji šios nuostabios žemės neužmiršta niekados, nes ji mūsų motina, mes esame šios žemės dalis, o ji yra dalis mūsų. Sultys, kurios teka medžių kamienais ir šakomis, teikia ir mums stiprybę. Žalios lankos ir margos gėlės lankoj yra mūsų sesės, girių stumbrai ir padangių sakalai – mūsų broliai. Vandens čiurlenimas yra mano protėvių balsas. Mūsų žemėje glūdi amžinos gyvybės paslaptis.“ O apie svetimtaučius, kalaviju norinčius atnešti savo tikėjimą, taip bylojo: „Aštrūs kalavijai ir tuščios sielos – didžiausi pasaulio griovėjai! Jiems žemė nėra jų sesė, bet priešas, kurią suniokoję jie eis toliau.“ Linas pasiaukojo ir, naktį užviliojęs visą priešų būrį ant ežero ledo, kartu paskendo: visus riterius su sunkiais šarvais, ginklais ir žirgais, taip pat jų karius pasiėmė ežeras. O pavasarį prie Sėtikio ežero ištryško šaltinis – Lino verdenė.

Gal stovėdamas prie šio unikalaus gamtos kūrinio, vandens gurkšnį pasisėmęs, žmogus susimąstys: sesė jam yra ši žemė, ar tik vieta, kuria pasinaudojęs, gali eiti toliau.