Tarp Palangos ir Klaipėdos, palei Baltijos jūrą, įsikūręs Pajūrio regioninis parkas. Čia seniau yra buvęs sovietų armijos karinis poligonas. Iš dalies todėl teritorija išliko mažiau urbanizuota. Parko plotas, kurio apie pusė yra Baltijos jūroje – per 5800 hektarų.

Palyginus su kitomis jūros zonomis čia didelė jūros bestuburių įvairovė, mat parko akvatorijoje esantis jūros dugnas yra akmenuotas, tai sudaro sąlygas įsikurti jų kolonijoms. Pakrantėje akmenų ypač gausu prie Karklės. Jūroje akmenys gausiai apauga valgomųjų midijų kolonijomis, kurios sudaro prieglobstį kitiems jūros dugno bestuburiams. Giliausia parke esanti vieta Baltijos dugne yra 23 metrai. Parko jūrinėje dalyje aptinkama tipiška Baltijos jūros ichtiofauna, nors neretai čia iš Kuršių marių atplaukia ir gėlavandenės žuvys – ešeriai, karšiai, starkiai.

Pajūrio regioniniame parke aptiktos 138 paukščių rūšys, iš jų 65 čia peri. 21 paukščių rūšis yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Parke buvo pastebėti perintys raudonkojai tulikai, mažosios žuvėdros, pelėsakaliai, dirvoniniai kalviukai. Žiemą per kilometrą ir toliau nuo kranto susirenka tūkstančiai vandens paukščių. Spalio – gegužės mėnesiais jūroje stebimi žiemojančių, migruojančių paukščių būriai.

Tai retos sibirinės gagos, ausuotieji kragai, įvairūs dančiasnapiai, ledinės ir kitų rūšių antys, kelių rūšių narai. Žiemojantys paukščiai stebimi teleskopais nuo jūros kranto ties Karkle, Nemirseta. Galima susitarti dėl tokios ekskursijos. Viena skaudesnių problemų parke -  žiemojančių paukščių žūtis tinkluose. Ekologijos institutas apie tai atlieka studijas. 

Viena iš išeičių būtų skatinti rekreacinę žūklę ir mažinti verslinę žvejybą priekrantėje. Pavasarį nutirpus ledui, Pajūrio regioninio parko teritorijoje galima pamatyti daug vandens paukščių, migracijos metu trumpam apsistojančių parko ežerėliuose. Tai gulbės giesmininkės, kuoduotosios antys, cyplės, kryklės ir kiti sparnuočiai, kuriuos šiaip pamatyti gana sunku. Juos stebėti galima prie Plocio ežero įrengtame paukščių stebėjimo namelyje. Tai patogi pastogė, įrengta gana nedideliu atstumu nuo ežerėlio ir jūros kranto. Reikia tik stipresnių žiūronų. Iki Plocio ežerėlio draudžiama važiuoti automobiliu, nuo stovėjimo aikštelės reikia 3 kilometrus paėjėti pėsčiomis arba privažiuoti dviračiu.

Iš stambesnių žinduolių Pajūrio regioninio parko pievose galima sutikti stirnų, rečiau - briedžių. Prie parko ežerėlių ir upelių gyvena ūdros, ondatros, bebrai. Parke bebrai saugomi kaip  sugrąžinantys melioracijos ištiesintiems upeliams jų pirmykštę išvaizdą gyvūnai. Kiekvienais metais prie kranto atplaukia ruoniai. Kadangi Baltijos priekrantė ko ne ištisai būna pertverta žvejų tinklais, ruoniams išgyventi trukdo toks jų tankumas, todėl kartais krante randami ir negyvi ruoniai.

Per vieną dieną čia galima pamatyti ir sužinoti daug įdomaus bei gerai pailsėti. Regioninio parko keliukais ribojamas automobilių eismas, todėl čia - dviratininkų žemė. Per miškus ir pajūrio pievas vingiuoja patogūs, daug kur asfaltuoti keliukai, kurie sudaro vieną gražiausių ir patogiausių dviratininkams trasų. Be to, čia gera infrastruktūra. Tai ir turiningi informaciniai stendai, suoliukai, dviračių stovai, ir regyklos, mediniai takai bei laipteliai per kopas, link jūros ir nuo skardžių.

Iš Nemirsetoje įrengtos apžvalgos aikštelės pasigrožime puikiomis natūraliomis kopomis. Pajūryje stovi raudonų plytų namukas - vienintelė Lietuvoje išlikusi laivų gelbėjimo stotis. Čia budėdavo etatinė gelbėtojų komanda, kuri gavusi SOS signalą, turėjo leistis skęstančio laivo gelbėti. Tokiomis stotimis buvo nustatytas visas pajūris iki pat Vokietijos.

Čia įrengtas botaninis pažintinis takas su informacinėmis lentelėmis, nes auga nemažai augalų rūšių, sutinkamų tik pajūryje. Jiems su smėliu  tenka kovoti už išlikimą. Važiuoti dviračių taku link Karklės kaimo dera neskubant, galima pasigėrėti natūralių pajūrio pievų grožiu. Liepos mėnesį šias pievas puošia  reta gėlė – pajūrinė širdažolė. Per vasaros karščius jos baltuoja nuo muilinių gubojų, skleidžiančių saldų aromatą. Nors gubojų čia atrodo išties daug, negalima jų skinti, nes tai nykstantys augalai, labai svarbūs smėliui sulaikyti. Mums keliaujant pajūrio pievų grožis jau buvo rudeninis, beblankstantis, tačiau - kokios erdvės aplinkui.

Karklė kadaise buvo labai didelis žvejų ir žemdirbių kaimas – palei jūrą tęsėsi apie aštuonis kilometrus. Šiuo metu tikrų žvejų liko tik keletas. Įdomios pasirodė senosios kaimo kapinės: už jų tvoros tuoj per kopą matosi jūra. Nuo ženklo, žyminčio Karklės pabaigą, pavažiavus kelis šimtus metrų, sukame per mišką link Olando kepurės. Taip vadinamas skardis, nuo kurio Baltija atsiveria  daugiau nei iš 20 metrų aukščio. 

Čia įsteigtas kraštovaizdžio draustinis, juo vingiuoja ekologinis pažintinis takas „Litorina“. Keliukas atsiremia į laiptus, kuriais galima saugiai nusileisti prie jūros.  Šis takas yra įrengtas unikaliame miške, kurį pasodino XX a pradžioje Klaipėdos miesto pirklių gildija. Auga mūsų kraštui nebūdingi bukai, kėniai, maumedžiai, platanalapiai klevai.

Unikalus skardis prie jūros, dideli akmenys – tikrai viena gražiausių vietų mūsų pajūryje, tačiau ir čia jau pasidarbavo terliai „menininkai“: mėlynais dažais ištepliojo vieną didelį riedulį. Pasivaikščiojus pakrantėje tarp mūsų pajūriui nebūdingų riedulių, galima jau vykti į Girulius, kur baigiasi pažintis su pajūrio gamta ir istorija.

Karklėje ir Nemirsetoje numatytos išplaukimo į jūrą vietos žvejams bei nardytojams. Šiose vietose galima, gavus Pajūrio regioninio parko direkcijos leidimą, išmėginti burlentes, jėgos aitvarus. Pagundai neatsispyrėme ir mes –  atsiplėšti nuo žemės  su  jėgos aitvaru, išbandyti jėgas ir įtraukti į save gaivaus jūros oro su adrenalinu gūsį. Tie, kuriems sudėtinga suvaldyti jėgos aitvarą, gali išbandyti dar vieną netradicinę keliavimo priemonę – vėjaratį arba „blokart buriavimą“.  

Tam tereikia tik tinkamo vėjo, nuošalesnės pajūrio vietos, kurioje nebūna daug žmonių ir kietesnio smėlio. Tinkamiausias metų laikas ,,pažaboti vėją” – ruduo arba pavasaris. Kitomis sąlygomis, ką iš dalies patyrėme ir savo kailiu, buriuoti gana sudėtinga – kietesnis smėlis būna tik anksti iš ryto, dar neįdienojus. Visgi vėjaračiai neabejotinai gali tapti puikia Pajūrio regioninio parko atrakcija.

Giruliuose vienoje iš mašinų stovėjimo aikštelių miške matėme didelį skydą, skirtą poilsiautojų dėmesiui. „Jūs atvykote į trapią, reto švelnumo ir dosnumo gamtinę aplinką. Būkite jai dėmesingi.“ - rašoma jame. Ir didžiulė skylė kampe – skarda pralaužta su visu mediniu pagrindu. Plazės rezervato riba eina ties dviračių keliu, ji nužymėta įspėjamaisiais ženklais, kad lankytis čia draudžiama, kai kur atitverta mediniais buomais. Tačiau į akis krinta žmonių išminti takeliai, vedantys tiesiai ten, kur prašoma neiti - rezervatas juk.

Vienas takutis pramintas tiesiai pro įspėjamąjį užrašą. Sezono metu, ypač savaitgaliais į parką suplūsta gausybė žmonių, tarp kurių visokių būna. „Dalis regioninio parko lankytojų ne apie turiningą poilsį gamtoje svajoja – jiems tereikia vietų, kur galėtų netrukdomai girtuokliauti, rėkauti, visu garsu paleisti magnetofoninius „bumčikus“, tuo tarpu mes, parko darbuotojai, iš kailio neriamės“, - su kartėliu balse sakė Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis.

Didelę ekologinio darbo patirtį sukaupęs vyras teigia, kad rūpestingai įrengta informacinė parko įranga dalį lankytojų tik erzina, taigi jie ją daužo, laužo ir gadina. Nors niokojamas daugybę tūkstančių kainuojantis valstybės turtas, policija šių nusikaltimų rimtai netiria, taigi šio pobūdžio veikos tik daugėja. Teisėtvarkos darbuotojai aiškinasi ir taip turį gausybę darbo,  negalį visur išstatyti stebėjimo kamerų. Jeigu būtų sudaužomas koks vienas stendas, tai sunkiau išaiškinti chuliganus, bet jei informacinės nuorodos atitinkamose vietose gadinamos sistemingai, tikrai derėtų imtis  tyrimo.

Pajūrio regioninio parko darbuotojų įrengti stendai iš kokybiško medžio ilgapirščių buvo išardyti ir išnešioti, pavogti net kuolai. Beliko tik sukandus dantis skaudama širdimi vėl imtis darbo: juk be nuorodų neišsiversi. Šiandien parke pakanka informacinių stendų su žemėlapiais, pažintinių takų nuorodų, galima nesunkiai susigaudyti, ko įdomaus čia esama.

Deja sezono metu savaitgaliais parkas paverčiamas sunkiai lankomu. Kaip sakė Erlandas Paplauskis, šeima su vaikais ar inteligentiškų žmonių kompanija nenori per išeigines dienas vykti į oficialias stovyklavietes. „Jei tokioje stovyklavietėje būsi su savo atžalomis, teks klausytis keiksmažodžių ir regėti girtuoklių orgijas. Kartais visai realu išvysti viešas sekso scenas. 

Mat nieks tvarkos stovyklavietėse nežiūri, jokios jėgos struktūros čia nebudi.“ Tad ir lieka savaitgaliais normaliems žmonėms tik pačios brangiausios parko vietos, kuriose esančių poilsiaviečių šeimininkai reikalauja tvarkos. O kai kurie savininkai, išgirdę atvykėlius lietuviškai šnekant, atvirai sakosi negalį priimti, nes nesą vietos. Pasiteiravus, kodėl taip elgiamasi, atvirai išdrožia, kad mūsų brangieji tautiečiai taip ir tyko aplinkui viską išlaužyti, sugadinti, apdergti ir dar išvažiuoti nepatenkinta veido išraiška, nes, atseit, trūko baseino, trankios muzikos. Eilinis inteligentas vasarą su vaikais dažniau vyks į Ventspilį. Deramai pailsėti savo pajūryje jam, deja, per brangu.

„Atvirai sakau: mes turime problemų su tautos psichine ir dvasine sveikata. Kartais pamąstau: prieš girtuoklius reikia imtis kažkokių kitų priemonių, juk visiems suprantami ženklai „nešiukšlink“, „netriukšmauk“ – nieko nereiškia. Gali kiek nori jų pristatyti. Aišku, vieningi, visiems suprantami ženklai mūsų parke išstatyti visur, bet klausimas, ar jie auklėja. Tie, kurie supranta tuos ženklus, ir taip nešiukšlina ar visu garsu gamtoje neleidžia „bumčikų“, o kitiems draudimai – tuščia vieta...“

Vakaruose naudojamas itin veiksmingas metodas, kai jaunimas, vaikštantis parke, gėdina pažeidėjus, Lietuvoje yra vengtinas. Mat gali grėsti pavojus net „moralizuotojų“ gyvybei. Tuo savo paties pavyzdžiu įsitikino pats ekologas, kartą persiritęs per automobilio kapotą po to, kai bandė sudrausminti vieną parko lankytoją. „Manau, kad mes kada nors vis vien prieisime prie savitos, nebe vakarietiškos edukacinės sistemos, surasime savuosius opių problemų sprendimo būdus. Ir regioninių parkų lankytojų edukacija bus savita, atsižvelgiant į tą faktą, kad tarp jų yra ne tik gili turtinė, bet ir kultūrinė praraja. O švietimo sistema, ko gero, ateityje tą prarają tik gilins. Talentai „skraidys kosmose“, jiems atsivers vis daugiau galimybių, o dvasios skurdžiai dar labiau smuks į dugną. 

Tad ir visa informacinė sistema turės būti organizuojama skirtingai. Nebent įvyktų koks nors netikėtas perversmas mūsų gyvenime, sukrėsiantis jį iki pamatų...“ Tokios patyrusio regioninio parko darbuotojo mintys. Susimąstyti yra apie ką. Parke per metus apsilanko milžiniškas srautas žmonių. Tačiau gamtosaugininkų nuomone, pati didžiausia grėsmė Pajūrio regioniniame parke saugomoms gamtinėms vertybėms - teritorijos urbanizacija. Tai sukeltų stiprų saugomų vertybių ekologinio balanso pažeidimą. Teigiama, kad esant dabartinei teisinei bazei, išsaugoti visas esančias gamtines vertybes parke gali tapti praktiškai nebeįmanoma.