Žaliųjų organizacijų pastangomis pastaraisiais dešimtmečiais viešojoje erdvėje nuolat įrodinėjama, kad vilkai nekelia jokios grėsmės žmonėms.

Susidarė paradoksali situacija – visiškai neliko priešingos informacijos, dažnai netgi nebeaišku, su kuo polemizuojama ir kokią nuomonę bandoma neigti. Perteklinis žinių srautas apie „neperskiriamą“ vilkų ir žmonių draugystę paskatino pasidomėti, ką apie vilkų grėsmę mano dabartiniai Lietuvos gamtos mokslo atstovai, prisiminti šaltinius bei autorius apie vilkus turėjusius ne tokią draugišką nuomonę.

Šiuo atžvilgiu įdomiausi yra Rusijos mokslininkų pateikiami šaltiniai, kadangi mūsų miškuose įsikuriantys ar laikinai čia užklystantys vilkai priklauso tai pačiai, visą Rusijos europinę dalį apimančiai vilkų populiacijai.

Nuo seno Rusijoje vilkai sietini su negandomis. „Ženklus vilkų pagausėjimas visada sutapdavo su visuomenės nuskurdimo, socialinių neramumų, karų laikotarpiais, todėl vilkai tapo grėsmingu visuomenės bejėgiškumo, neturto, socialinės netvarkos simboliu“, – XIX a. pabaigoje rašė žymus rusų zoologas Leonidas Sabanevas (1844–1898). Vilko grėsmės įvaizdį palaikė tikri ar tariami nutikimai, kai vilkai tiesiogiai pasikėsindavo į žmonių gyvybę. Daugiausia žinių apie juos XIX a. šaltiniuose. Knygoje „Medžioklės ūkio Rusijoje apžvalga nuo 1870 iki 1887 m.“, rusų biologas Anatolijus Silantjevas (1868–1918) pateikia duomenis surinktus iš 49 Rusijos europinės dalies gubernijų, kur per nurodytą laikotarpį vilkų agresijai priskirti 1 445 žmonių mirtimi pasibaigę atvejai. Kitame šaltinyje, „Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos žurnale“ (1840–1861 m.), taip pat reguliariai rašoma apie vilkų sudraskytus žmones. Nors skaičiai neįtikėtini, tačiau šalia statistikos, pateikiama ir atvejų aprašymai, nurodomos tikslios vietovės, aukos, įvykių aplinkybės, liudininkai.

XX a. antrosios pusės atvejus, kai vilkai užpuolė ir sudraskė žmones (dažniausiai vaikus) nagrinėjo Michailas Pavlovas (1920–2009), biologijos mokslų daktaras, medžiotojas. Surinktus duomenis jis paskelbė 1982 m. išleistoje monografijoje „Vilkas“, kur aprašo vilkų–žmogėdrų siautėjimą Rusijoje po 2–ojo Pasaulinio karo. Nors Rusijos mokslininko teiginiai ir įžvalgos sulaukė aršios šuninių šeimos gyvūnų mylėtojų kritikos, tačiau pateikiamus faktus autorius pagrindė pakankamai svariais įrodymais, tad jo surinkta medžiaga ir atlikto darbo vertė išlieka aktuali bei įdomi ir šiandienos skaitytojui.

Vilkų konfliktų su žmonėmis problematikai neliko abejingi ir Lietuvos mokslininkai. Gamtos mokslų habil. dr. Linas Balčiauskas pristato apibendrintus duomenis apie vilkų ir žmonių susidūrimus per pastaruosius 300 m., fiksuotus įvairiose Europos ir pasaulio šalyse.

Pasak autoriaus, stambiųjų plėšrūnų baimė yra genetiškai užkoduota mūsų pasąmonėje ir jos išvengti nepadės jokios masinio informavimo priemonės arba jaunuoliai, prie Aplinkos ministerijos demonstruojantys savo meilę plėšrūnams ir prieštaraujantys jų medžioklei. Lietuvos visuomenės apklausa parodė, kad apie 80 proc. respondentų teigia, kad „Jei miške gyventų vilkai, jame lankantis būtų neramu dėl šeimos saugumo“ (apklausa atlikta: 2004–2010 m. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, apklausta daugiau kaip 8 tūkst. gyventojų, vyresnių nei 15 metų). Žmonių mirtimi pasibaigusių susidūrimų su vilkais yra pasitaikę pas kaimynus lenkus, latvius, estus.

„Vilkų ir žmonių tiesioginiam konfliktui reikalingos tam tikros sąlygos – suirutė (pvz., Afganistanas), visiškas skurdas kaime (Indija), natūralaus maisto stoka (Ispanija). Tačiau atmesti galimą – būtent, galimą ir tikėtiną – vilkų potencialų pavojų platinant pasiutligę, nevertėtų. Apie tai, kodėl vilkai kelia baimę, galėtų pareikšti savo nuomonę kuo platesnis visuomenės ratas. Tai suteiks dar vieną atspalvį kol kas labai jau siaurai diskusijai – medžioti vilkus ar juos saugoti“,– teigia L. Balčiauskas.

3-ame „Medžiotojo ir meškeriotojo“ numeryje skaitytojai taip pat ras kitų straipsnių: apie senovės lietuvių vandens stichijos (taigi ir žvejų) dievą Andoją, medžioklę Burkina Fase, medžioklinio ginklo įsigijimo sąlygas Anglijoje ir kt.