Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad neandertaliečiai, išnykusi žmonių rūšis, galbūt buvo per daug aktyvios meilės aukos ir išnyko jų genams susimaišius su šiuolaikinio žmogaus genais.

Prasidėjus ledynmečiui, neandertaliečiai pradėjo judėti vis toliau nuo anksčiau užimtų vietų. Tai darydami jie sutikdavo mūsų rūšies atstovų, ir tada vykdavo tarpusavio dauginimasis.

Keičiantis kartoms ir neandertaliečių genams besimaišant su mūsų protėvių genais, unikalus „neandertalietiškumas“ pamažu „ištirpo“ šiuolaikinio žmogaus genome. Neandertaliečių, kaip atskiros žmonių rūšies, nebeliko, nes ji asimiliavosi su Homo Sapiens populiaciją.

„Jei padidėja grupių mobilumas, intensyvesnė tampa ir genų „apytaka“ tarp panašių populiacijų, ir viena iš jų kaip atskira grupė pamažu išnyksta,“ – sakė C. Michaelis Bartonas, tyrimo bendraautoris iš Arizonos valstijos universiteto, Žmogaus evoliucijos ir socialinių pokyčių fakulteto.

Kai kurios teorijos nurodo, kad neandertaliečiai prieš 30 tūkstančių metų išnyko todėl, kad nesugebėjo prisitaikyti prie vis šaltėjančios aplinkos taip gerai, kaip Homo Sapiens.

C. M. Bartono požiūris – kitoks. Jo manymu, neandertaliečiai bandė prisitaikyti prie šaltesnio klimato pasinaudodami ir dabar aukštikalnėse pasitaikančia išgyvenimo taktika. Siekdami išplėsti plotą, kuriame galėtų rasti maisto, jie įkūrė pastovias „namų bazes“ ir vis tolyn nuo jos išsiuntinėdavo mažus maisto ieškančių žmonių būrelius.

Padidėjus plotui, po kurį judėjo neandertaliečiai, padažnėjo ir jų kontaktai su kitomis grupėmis. Vadinasi, dažnesnis tapo ir jų tarprūšinis dauginimasis. Tai ir privedė prie neandertaliečių asimiliacijos į Homo Sapiens genomą.

Gyvūnų rūšių išnykimą lemiantis „genetinis užtvindymo“ veiksnys tarp mokslininkų yra gerai žinomas.

Pavyzdžiui, jei unikali tam tikrame vandens telkinyje gyvenanti upėtakių grupė susidurtų su didele kitos rūšies upėtakių populiacija, jų genomą „užtvindytų“ nauja informacija ir jie prarastų savo genetinę tapatybę.

„Kai dėl kokios nors priežasties padaugėja vietinės rūšies sąveikos su gausesne panašia rūšimi, vietinės rūšys dažniausiai išnyksta. Biologijoje tai vadinama „rūšies išnykimu dėl hibridizacijos“, - sakė C. M. Bartonas.

Paleontologas Bence‘as Viola teigia, kad nors dėl C. M. Bartono pateikto tyrimo modelio detalių galima ginčytis, pagrindinė pristatyta idėja yra pagrįsta.

„Iš archeologinės ir antropologinės perspektyvos ši idėja atrodo įdomi ir įtikinama. Aš manau, kad tikrai galėjo būti daugiau tarprūšinio dauginimosi nei manoma paprastai. Grupės, kurios pirmos sutikdavo kitą populiaciją, dažniausiai buvo sudarytos iš vyrų. Jiems sutikus moteris iš kitos populiacijos, žinant vyrų prigimtį, yra aišku, kad vyks dauginimasis“, - teigė B. Viola.

„Neandertaliečių genai ir jų kultūra niekur neišnyko. Visa tai tiesiog įsiliejo į gausesnę populiaciją“, - pridėjo mokslininkas.

Tikėtina, kad tarp mūsų protėvių – ir  plačianosiai neandertaliečiai.