Statydamas dokumentinį filmą “Po apokalipsės“ („After the Apocalypse“), režisierius Entonis Batsas (Antony Butts) apsilankė Kazachstane esančiame Semipalatinske – sovietinės eros bandymų poligone, kur šaltojo karo metu buvo įvykdyti 456 branduoliniai bandymai. Filme pasakojama dramatiška ir neišgalvota istorija. Apie besilaukiančią moterį, kurios genomas dėl gautų radiacijos kiekių, ko gero, virtęs anomaliu, o šansai susilaukti sveiko kūdikio – mažesni už minimalius. Ir apie ją nuo vaisiaus išnešiojimo bei gimdymo atkalbėti mėginantį miesto gimdymo namų vyriausiąjį gydytoją. Šios ir kitų panašių tragedijų kaltininkė – branduolinė ginkluotė. Tačiau ką iš tikrųjų žmonija žino apie ilgalaikes radiacinės apšvitos pasekmes?

„Jog atokioje Kazachstano teritorijoje buvo atliekami branduolinių bombų sprogdinimai – jokia paslaptis, – NewScientist.com pasakoja dokumentinio filmo autorius E. Batsas. – Tačiau niekas iki šiol nesidomėjo šiame regione išaugusiais apsigimimų skaičiais. Mano filme pasakojama istorija – gana paprasta. Filmas – apie aukštus apsigimimų skaičius.“

„Keletas Semipalatinsko Radiacijos instituto darbuotojų, kuriuos aš pakalbinau, papasakojo, jog visa tai buvo sąmoningas eksperimentas, – atskleidžia E. Batsas. – Mane tai šokiravo. Tačiau šokiravo ir daugelis kitų iš pradžių sunkiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, vienoje vietoje ten žioji milžiniškas, po atominio sprogimo susiformavęs krateris. O vos už 1,5 km nuo jo vietinis kerdžius gano galvijus, ten pat veikia krautuvėlė. Pasirodo, už 1,5 km nuo kraterio radiacijos jau nebėra.“

„Ten sutikau ir gydytoją Tulechaną Nurmagambetovą, – tęsia filmo autorius. – Jis buvo įsitikinęs, jog vienintelis būdas sureguliuoti apsigimimų „pandemiją“ mažiausiai 200-300 tūkst. siekiančioje vietinių gyventojų populiacijoje – genetiškai kontroliuoti, kam galima leisti susilaukti vaikų, o kam dėl radiacijos pažeistų genų – ne.“

Akivaizdu, jog dokumentiniame filme gvildenama branduolinės ginkluotės ir jos plėtojimo pasekmių problema. Režisieriaus perteikiama drama apie besilaukiančią Bibigul Balargazinovą ir vyriausiąjį gydytoją T. Nurmagambetovą atskleidžia, jog mėginant įveikti ilgalaikes branduolinės ginkluotės pasekmes, teisingi moraliniai sprendimai neegzistuoja. Kokį variantą bepasirinktum – paleisti į pasaulį smarkiai suluošintą kūdikį ar nutraukti nėštumą – abu moraliniu požiūriu yra sunkiai pateisinami. Padėtis be išeities – abi alternatyvos yra vienodai klaikios. Ir, galų gale, susilaukti vaiko – privilegija ar teisė? Semipalatinske maždaug kas dvidešimtas vaikas yra gimęs su tam tikrais defektais. Nuspręsti, kada gimdyti galima, o kada ne – išties labai delikatus klausimas.“

„Mane dar labiau pribloškė, jog radiacijos tose apylinkėse likę ganėtinai nedaug. Sovietai Semipalatinsko poligone atliko 456 branduoliniu bandymus. Tai yra 20 000 kartų didesnė sprogstamoji atominė galia nei toji, kuri nuo Žemės paviršiaus nušlavė Hirosimą. Ten žioji krateriai – radioaktyvūs, be abejo. Tačiau vos už kilometro nuo jų radiacijos lygis jau neviršija normalaus radiacijos fono. Žinoma, ir branduolinio karo nuniokota teritorija kažkada tampa daugiau mažiau tinkama gyvenimui. Tiesa, reikia nepamiršti kito baisaus dalyko – ilgalaikių genetinių pažeidimų.“

Sovietai Semipalatinsko poligone atliko 456 branduoliniu bandymus. Tai yra 20 000 kartų didesnė sprogstamoji atominė galia nei toji, kuri nuo Žemės paviršiaus nušlavė Hirosimą. Ten žioji krateriai – radioaktyvūs, be abejo. Tačiau vos už kilometro nuo jų radiacijos lygis jau neviršija normalaus radiacijos fono

Filme kalbinamas Radiacijos instituto vedėjas tvirtina, jog, įvertinus esamus radiacijos kiekius (o jie tolstant nuo radiacijos šaltinių, pvz., kraterio, iš tiesų sparčiai mažėja), vaikų apsigimimų skaičius regione yra per daug didelis.

„Ir jis teisus, - pritaria filmo autorius. – Radiacija susikaupusi krateriuose ir šalia jų, o tolėliau esantys radiacijos kiekiai yra per maži, jog sukeltų tokį didelį apsigimimų skaičių. Tai kame gi iš tiesų tokių gimimo anomalijų priežastis? Tokiose kontraversiškose situacijose savo žodį turėtų tarti mokslas. Epidemiologiniai Radiacijos instituto duomenys nėra tobuli, tačiau jie pakankamai patikimai byloja, jog apšvitintų asmenų palikuonys gyvena vidutiniškai 5-7 metais trumpiau už palikuonis tų, kurie apšvitinti nebuvo. Lyginamos dvi socioekonomiškai vienodos Kazachstano gyventojų grupės – tik viena iš jų patyrusi radioaktyvią apšvitą, o kita – ne. Bet gal didesnis apšvitą patyrusiųjų mirtingumas susijęs su psichologiniu stresu? O gal – su čia tiesiog nesveikai populiaria nuostata, jog nuo radiacijos galima apsisaugoti degtine?“

Kaip ten bebūtų, padidėjęs apsigimimų skaičius ten egzistuoja. „Dar vienas variantas – galbūt apsigimimus galima sieti su folio rūgšties stoka? – naujų alternatyvų ieško E. Batsas. – Juk regione maža žalumos. O folio rūgšties deficitas, žinia, susijęs su apsigimimais. Tačiau vietos gydytojai nemano, jog toks didelis apsigimimų skaičius susijęs su folio rūgšties stoka. Čia mokslas atsiduria keistoje situacijoje. Mokslininkai, su kuriais kalbiesi, tau sako, jog visa tai – niekai. Tačiau kiti tikina, jog radiacijos žala gali būti perduodama genetiškai – tai įrodyta bandymuose su pelėmis, nors kaip viskas būtų žmonių atveju, įrodymų dar nesurinkta. O kaip yra iš tiesų??? Manau, kad visa tai išsiaiškinti yra gyvybiškai svarbu. Ir tai turi padaryti mokslas. Lesterio universiteto genetikės Juri Dubrovos laboratorijos šaldytuvas pilnas visų Semipalatinsko gyventojų generacijų kraujo mėginių. Tereikia juos ištraukti į dienos šviesą ir ištirti. Tą reikėtų daryti jau dabar.“

Kame gi iš tiesų tokių gimimo anomalijų priežastis?

Filmo autorius neatmeta galimybės, jog panašių sveikatos ir gimstamumo problemų gali kilti ir Fukušimos regione. „Sovietai atomines bombas mėtė ant savo žmonių galvų, nes jie tuomet buvo apskaičiavę, jog branduolinis karas – neišvengiamas, – samprotauja E. Batsas. – Jų eksperimentas – klaikus, tačiau mes turime to eksperimento rezultatus. Ir tuos duomenis mes būtinai turėtume išnaudoti. Taip, kaip naudojamės Aušvice vykdytais „Mirties Angelu“ vadinamo Žozefo Mengelio (Joseph Mengele) kraupių eksperimentų duomenimis.“

„Žmones juk žudo visi energijos išgavimo būdai, – įsitikinęs režisierius. – Dėl anglies deginimo susidaranti tarša kasmet į kapus nuvaro apie milijoną planetos gyventojų. Ir prieš baiminantis ar pasmerkiant radiaciją, reikia tvirtos mokslinės analizės. Vietoj visų tų idiotiškų, nesąmoningų, retoriškų ir baimę sėjančių debatų, turėtume gerbti tuos žuvusius žmones ir padaryti viską, kad jų gyvenimai ir mirtys neliktų beprasmės.“

Filmo autorius tikisi, jog žiūrovai peržiūrėję filmą, susimąstys apie du dalykus. „Vienas – apie tai, kodėl branduoliniai ginklai yra taip blogai ir kokios gali būti branduolinio karo pasekmės. Ne mažiau svarbus ir kitas – kaip paranojiškai iš tiesų žmonės yra nusiteikę atžvilgiu to, ko jie iki galo nepažįsta. Baimė triumfuoja ten, kur trūksta žinojimo. Tai labai svarbu, nes mums reikės rinktis kažką iš naujų energijos formų. Daugelis mūsų branduolinės energijos baiminasi. Tačiau, prieš atmesdami bet kokias energetines alternatyvas (taip pat ir branduolinę), turime išsiaiškinti, kiek gi iš tiesų ji yra pavojinga? Tegul tai išsiaiškina mokslininkai. Ir tik paskui spręskime – baimintis mums to ar nesibaiminti.“