Žodis „skvotas“ vis dažniau nuaidi ir Lietuvos spaudoje. Tiesa, nelabai teigiama prasme ir dažniausiai ne vietiniu mastu. Kas tai per judėjimas ir kodėl jis sukelia tiek nepasitenkinimo?

Ideologinė ir istorinė prasmė

Žiūrint plačiąja prasme, ne viena valstybė „pastatyta“ skvoterių. JAV ir Australijoje imigrantai užėmė jau gyvenamas vietas ir laikui bėgant vietiniai (pavyzdžiui, JAV indėnai ar Austalijos aborigenai) buvo išstumti.

Šiais laikais „skvoto“ apibrėžimas kur kas tikslesnis. Skvotavimas – judėjimas, kuomet žmonės (skvoteriai) gyvena jiems nepriklausančiuose apleistuose nekilnojamojo turto objektuose (skvotuose). Skvotavimas negali būti painiojamas su vadinamąją „namų invazija“, kuomet užimamas vis dar gyvenamas, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (ilgų atostogų svetimoje šalyje) kurį laiką be priežiūros paliktas namas. Šias dvi sąvokas painioja ir žiniasklaida. Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau pranešimų, kaip žmonės grįžę po atostogų namuose rado gyvenančius „skvoterius“. Taip vadinti paprastus įsibrovėlius yra neteisinga.

Šiuolaikinis skvotavimas didžiausią pagreitį Europoje įgavo hipių epochoje (7 dešimtmetyje), o stipriausią ideologinę prasmę judėjimui suteikė pankai (7-9 dešimt.). Kaip ir tada, Vakarų šalių miestuose vis dar plyti ištisos apleistų pastatų gatvės. Mančesteryje (Didžioji Britanija) plyti ištisi apleistų pastatų (bendrabučių ir gamyklų) kvartalai, juose XIX a. prasidėjo pramonės revoliucija. Yra šalių, kuriuose kadaise gyventojai apleido ir miestus. Po kiekvienos krizės skaičius žymiai padidėja kiekvienoje šalyje, nes turtingesni žmones turi daugiau nei gali išlaikyti.

Ideologinis skvotavimas kelia klausimą: „Kodėl valstybėje vieni neturi nieko, o kiti prisigrobė daugiau nei sugeba aprėpti?“.

Kadangi daugelyje turtingesnių Europos šalių apleisti namai turi visus baldus ir buitinę techniką, juos skvotuoja vienišos mamos (ypač daugiavaikės), bedarbiai, buvę kaliniai, imigrantai (ypač iš „Trečiojo“ pasaulio šalių) ir, žinoma, pankai, kurie neretai skvotą paverčia ne tik gyvenama erdve, bet ir socialiniu centru (yra tokių, kuriuose priglaudžiamos moterys, pabėgusios nuo smurtaujančių vyrų, su jomis savanoriškai dirba psichologai ir pan.).

Teisės buvo ginamos įstatymų

Anglijoje skvotavimas buvo aktyvesnis nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Ilgą laiką su tuo kovojusi valdžia galiausiai nusprendė judėjimą paversti legaliu. 1977 m. įsigaliojęs „Section 6“ įstatymas skvoteriams leido legaliai įsikelti į apleistus namus, būti iškeliamiems ne policijos, o teismo (policija be teismo orderio negalėjo net patekti į namą), tapti atsakingiems už bet kokią žalą, padarytą pastatui, apmokėti namo komunalinius patarnavimus ir t.t. Jiems net suteikiamas šansas teisme apsiginti ir įrodyti, kad yra pakankamai motyvuoti ten gyventi ir nedaro jokios didesnės žalos.

Tačiau nuo šių metų rugsėjo 1 dienos geri laikai Didžiosios Britanijos skvoteriams baigėsi. „Skvotaimas gyvenamajame name tampa kriminaliniu nusikaltimu Anglijoje ir Velse“, - tuomet skelbė BBC. Ministrai savo sprendimą motyvavo „geresne apsauga nekilnojamojo turto savininkams“ ir „pagaliau uždaromomis duris skvoterių destrukcijai“. Skvoteris dabar gali būti 6 mėn. pasodintas į kalėjimą arba nubaustas 5 tūkst. svarų sterlingų bauda.

Tiesa, svkotavimo tai visiškai nesustabdo – užimti vis dar legaliai galima apleistus komercinius pastatus: „Mančesteryje jau du metus organizuojame laikinas kavines-socialinius centrus, kurie viename pastate gyvuoja po maždaug tris savaites. Visada renkamės komercinį pastatą ir sutariame su šeimininkais (kurie dažniausiai būna mafijos atstovai), kas sumokėsime visus patarnavimus ir nieko nesulaužysime. O be to, skvotavimą draudžiantis įstatymas toks naujas, kad net pareigūnai dar jo nežino“, - pasakojo Vilniuje viešinti britė Ruth.

Skvotavimas aktyvus ir už Europos ribų. JAV skvotai nėra legalūs, tačiau yra įstatymų, pagal kuriuos nustatytą laiką (priklauso nuo valstijos, bendrai siekia nuo 5 iki 30 metų) kito žmogaus nuosavybėje gyvenantis asmuo, tikrajam savininkui neatsiliepus, įgauna savininko teises.

Judėjimas jau kelis dešimtmečius (tiesa, ne taip aktyviai) gyvuoja ir Lietuvoje. Čia skvoteriais tampa benamiai, pankai, menininkais kartais apleistuose namuose įsirengia dirbtuves ir t.t.

Lengvai gausi – lengvai paleisi

Apie skvotavimo ypatybes ir žmonių požiūrį Diena.lt pasikalbėjo su 24 m. Inga (pašnekovės prašymu vardas pakeistas), kuri skvotavimą Anglijoje galėjo patirti savo kailiu.

Kodėl nusprendei skvotuoti?

Nusipirkusi bilietą į vieną pusę išvykau į Angliją, apsistojau Mančesteryje. Laikui bėgant susipažinau su keliais skvoteriais. Tuomet tik buvau girdėjusi, kad kadaise Vilniuje veikė skvotai, tačiau niekada nepriklausiau skvoto bendruomenei ir nelabai supratau, kaip visas šis procesas vyksta. Kadangi Anglijoje tai buvo visiškai legalu, nusprendžiau ir pati pabandyti.

Žmonių šaknys slypi bendruomenėje, todėl buvo ypač smagu prisijungti prie vienos bendruomenės ir patirti, ką reiškia joje gyventi.

Papasakok, kaip užimamas skvotas?

Reikia atrasti apleistą pastatą (iki rugsėjo 1-osios tai galėjo būti gyvenamasis namas, dabar – tik komercinis pastatas) ir kažkaip į jį patekti. Durys būna atrakintos arba išlaužtos (tai dažnai padaro metalo vagys. Keista, tačiau Anglijoje vagims metalo laužas atrodo vertingesnis negu buitinė technika). Patekę į vidų, ant durų arba lango (matomoje vietoje) pakabiname „Section 6“ įstatymo lapą, kuriuo patvirtiname, kad prisiimame atsakomybę ir ruošiamės čia gyventi.

Tuomet sutvarkome namo vidų, pajungiame vandenį ir elektrą, pasiskirstome kambariais ir gyvename. Jeigu namuose trūksta baldų ar buitinės technikos, ją randame tiesiog gatvėje... Neįsivaizduojate, kokių daiktų britai išmeta! Nuo miegamojo lovų, skalbimo mašinų iki apynaujų odinių svetainės komplektų ir panašiai. Tereikia pasivaikščioti po kvartalą ir surasi tai, ko reikia. Ypač geri „laimikiai“ būna po rudeninio, pavasarinio ar vasarinio tvarkymosi. Būtent iš to uždarbiauja ir daug mūsų tautiečių, kurie veža tuos daiktus į Lietuvą ir pardavinėja.

Kaip į skvotavimą reaguoja lietuviai?

Kadangi pas mus apie šį judėjimą žino tik absoliuti mažuma žmonių, savaime aišku, kad lietuviai to nesupranta. Anglijoje kitaip, nes skvotų kultūra ten visuomet buvo aktyvi ir žmonės jau spėjo priprasti. Pas mus į skvotus arbatos išgerti ateidavo pagyvenę kaimynai su anūkais ir panašiai.

Lietuvoje prieš keletą metų daviau interviu apie gyvenimą skvotuose. Tuomet buvau išvadinta prostitute, valkata ir taip toliau. Manęs nestebina tai, kad lietuviai neigiamai vertina dalykus, kurių patys nesupranta. Tačiau vardan tėvų ramybės dabar tikrojo vardo neatskleidžiu.

Ar skvotų yra Lietuvoje?

Žinoma, yra. Žinau, kad yra bent jau keli (pankų skvotai, menininkų skvotai, benamių skvotai ir t.t.). Visur jų yra. Skvotavimas niekada nesustos, netgi tokiose mažose valstybėse kaip Lietuva.

Spaudoje vis dažniau pasirodo straipsnių apie skvotavimą, neretai minimi ir lietuviai. Kaip manai, kodėl judėjimui būtent dabar suteikiama tiek dėmesio?

Valdžia tiesiog suprato, kad žmonėms davė galingesnį ginklą negu manė. Kadangi skvotai tampa ir socialiniais centrais, būtent tai yra vieta, kurioje gimsta pasipriešinimas neteisybei valdžioje. Juk žmonės dažnai kenčia tik todėl, kad nesupranta, jog susivieniję jie yra stipresni už nesąžiningus politikus. O skvotuose ir gimsta tas susivienijimas: vienoje „krūvoje“ gyvena protingi, aktyvūs jauni žmonės, kurie domisi politika ir yra pasirengę kovoti su neteisybe.

Pavyzdžiui, pas mus dažnai vyksta diskusijos politiniais klausimais, į jas susirenka ir žmonės, kurie negyvena skvotuose. Tie žmonės pasako draugams, draugai savo draugams, žinia plinta ir kiekvieną kartą ateina vis daugiau žmonių.

Todėl ir po tam tikrų politikų (kuriems tokie susivienijimai yra nenaudingi) sparneliais saugiai gyvenantys laikraščiai pasirenka vieną baisią istoriją ir padaro taip, kad atrodytų, jog visas judėjimas yra blogis. O Lietuvos žiniasklaida tiesiog verčia tuos straipsnius, todėl ir lietuviams galvoje yra susidaręs neigiamas skvotų įvaizdis.

Atrodo, kad šiek tiek idealizuoji. Kokia yra blogoji skvotų pusė?

Idealizuoju, nes pati priklausau tai kultūrai ir stengiuosi ją tinkamai reprezentuoti. O neigiama pusė yra ta, kad skvotą jauni žmonės dažnai supranta kaip pasilinksminimų vietą, o ne gyvenamą erdvę, todėl vadovaujasi principu „Nemokama, tai galiu viską sulaužyti“. Po tokių skvoterių gyvenimo namas atrodo kaip po uragano. Tačiau jie ilgai vienoje vietoje negyvena, nes juos tuoj iškelia teismas. Tačiau aš nemanau, kad tai yra skvotavimo problema. Tai veikiau paties jaunimo problema, vertybių nebuvimo, prasto auklėjimo ir panašiai. Britų jaunimas yra išlepęs, jie viską ypač lengvai gauna, todėl dažnai geriausi skvoteriai būna užsieniečiai.

Kaip manai, jeigu turėtum savo namą, kaip reaguotum, jeigu jį užimtų skvoteriai?

Na, visų pirma, jeigu turėčiau savo namą, pati jame gyvenčiau, o ne tiesiog laikyčiau tuščią. O jeigu visgi apleisčiau, tai greičiausiai būtų todėl, kad slapstyčiausi nuo teisėsaugos ir turėčiau milijoninių skolų (kaip ir daugelis apleistų namų savininkų Anglijoje), todėl ar name kažkas gyvena, ar ne, man nerūpėtų.