„Vienas iš svarbiausių Lietuvos Vyriausybės uždavinių - stabdyti emigraciją“, - sako savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lucasas.

Prieš dvidešimt metų jis gavo pirmąją nepriklausomos Lietuvos vizą. Penktadienį pasą su įspausta viza jis grąžino Užsienio reikalų ministerijai.

Apie Lietuvos pasiekimus ir klaidas per dvidešimt nepriklausomybės metų su britų žurnalistu, besidominčiu Rytų Europos regionu, kalbėjosi Lietuvos radijo žurnalistė Živilė Kropaitė.

Į Lietuvą ir šįkart atvykote dėl renginių, susijusių su nepriklausomybės dvidešimtmečiu. Lietuvoje, kalbant apie nepriklausomybę, turbūt dažniau galvoje turima nebe politinė ar istorinė nepriklausomybė, o energetinė. 

Kaip tik ši tema dabar kelia bene daugiausiai diskusijų - ypač dėl to, kad žadama Baltarusijoje šalia Lietuvos sienos statyti atominę elektrinę. Kokių minčių apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę turite jūs?

Manau, kad visi Lietuvos politikai ir partijos per visus dvidešimt nepriklausomybės metų katastrofiškai suklydo, labiau nepasistengdami, kad energetinė nepriklausomybė taptų realybe. Visi apie tai kalba, bet niekas nieko nedaro.

Mano galva, visiškas skandalas yra tai, kad jungtis su Švedija tiek atidėliojama. Juk metų metus buvo žinoma, kad Ignaliną reikės uždaryti. Buvo daugybė laiko priimti sprendimą ir pastatyti naują jėgainę, bet tas nebuvo padaryta, ir dabar kyla tiek problemų.

Manau, kad Lietuvos rinkėjai turi visas teises būti susierzinę. Ką daryti toliau? Savaime suprantama, kad reikia spartinti projektą, skatinant efektyvesnį energijos išteklių naudojiimą. Jūs Lietuvoje iššvaistote labai daug energijos. Taip pat - bandyti pasimokyti iš šitų dvidešimties metų painiavos ir nekompetencijos, kad tai vėl nepasikartotų.

O jei kalbėsime apie šį konkretų projektą, Baltarusijos elektrinę prie Lietuvos sienos stato Rusija. Ar jis, jūsų manymu, reiškia kokias nors Rusijos intencijas?

Rusijai ypač blogai sekėsi įgyvendinti didelius infrastruktūros projektus. Iki šiol jie laiku ir su numatytu biudžetu nesugebėdavo pastatyti net paprastų jėgainių. Todėl manau, kad Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Lenkijai tikrai ne vėlu pasistatyti savo pačių jėgainę - kaip ir buvo planuota.

Nes kuo ilgiau lauksite, tuo didesnė tikimybė, kad Baltarusijoje arba Kaliningrade išdygs elektrinė, kuri elektrą eksportuos į visą regioną. Tada būsite priklausomi ne tik nuo Rusijos dujų, bet ir elektros - o tai būtų didelė klaida.

Dar vienas dalykas, pastaruoju metu kėlęs nemažai diskusijų, kurį jūs taip pat komentavote, buvo, anot jūsų, besikeičianti Lietuvos užsienio politikos kryptis. Kodėl taip teigiate?

Mane stebina, kad jūs, švęsdami nepriklausomybės dvidešimtmetį ir imperijos žlugimą, nepakviečiate Gruzijos prezidento, bet kviečiate Aliaksandrą Lukašenką.  Labai keista. To nebūčiau tikėjęsis. Man atrodo, yra ženklų, kad užsienio politika keičiasi - iš dalies taip yra dėl to, kad pasikeitė prezidentas, iš dalies dėl Vyriausybės. Mano galva, čia slypi pavojus.

Nemanau, kad Lietuvos užsienio politika „šrioderizuojama“, bet manau, kad lietuviai turi būti budrūs ir žinoti, kad dažnai nutinka taip, jog Rusija, užmezgusi draugiškus santykius, priima nuolaidžiavimus, o tada paprašo daugiau. Ir labai sunku būtų rasti buvusią sovietinę arba Varšuvos pakto šalį, kuri santykius su Rusija būtų pagerinusi tiesiog nusileisdama. 

Paminėjote Gruziją ir prisiminiau dar vieną epizodą. Prieš porą savaičių Gruzijos televizija sukėlė šalyje paniką, kai pusę valandos buvo skelbiama, kad neva Rusijos kariuomenė įsiveržė į šalį, o prezidentas Michailas Saakašvilis nužudytas.

Televizija teigė norėjusi parodyti, kaip gali atsitikti realybėje. Ar šis epizodas kiek nors pakeitė tai, ką anksčiau esate rašęs apie Gruzijos ir  Rusijos santykius?

Ne. Politinė kultūra Gruzijoje labai nerami, pilna skandalų, žmonės nuolat sako, kad atėjo pasaulio pabaiga, viskas pasikeitė, dedasi blogi dalykai. Ir politika čia įgyvendinama žymiai gyvesniu tempu negu daug kur kitur. Įtariu, kad po kelių mėnesių tas epizodas bus apskritai užmirštas. O patirtis rodo, kad tokių atvejų, išprovokuojančių visuomenės paniką, per televiziją ir radiją jau yra nemažai buvę. 

Esu tikras, kad ta Gruzijos televizija to paties nebepakartos. Bet tikrai nesakyčiau, kad šis epizodas buvo didelis posūkis Gruzijos politinėje istorijoje arba santykiuose su Rusija.

Dar grįžkime prie Lietuvos. Kokį pasiekimą per dvidešimt nepriklausomybės metų laikytumėte svarbiausiu?

Mano galva, iki šiol svarbiausi pasiekimai buvo rinkos ekonomikos sukūrimas ir dalyvavimas tarptautinėse organizacijose. Abu šie dalykai prieš dvidešimt metų atrodė tikrai neįtikėtini - buvo sunku įsivaizduoti, kaip provinciali sovietų ekonomika galėtų būti integruota į pasaulinę. Trūko ir žmonių, ir fizinių resursų. Jei kas nors tada būtų pasakęs, kad tapsite NATO ar ES nariais, būčiau labai nustebęs. Net prisijungimas prie JT atrodė svarbus įvykis.

Taigi, manau, kad per dvidešimt metų padaryta neįtikėtina, teikianti vilčių pažanga. Nors manau, kad dar tikrai yra ką nuveikti - ypač Vyriausybės reformų atžvilgiu: viešųjų paslaugų, emigracijos stabdymo. Nes lietuviai nusigręžia, pasisako prieš esamą tvarką. O tai, mano galva, žinia visiems politikams.

Daug klausimų šiandien kelia ir žmogaus teisių padėtis. Itin daug pasipriešinimo sulaukė organizuojamas gėjų paradas. O užsieniečiai, kurie atvyksta į Lietuvą, ypač jei yra kitos rasinės kilmės, dažnai jaučiasi diskriminuojami.

Ar ir jūs tą pastebite? Jei taip, kodėl taip yra, ar panašios tendencijos visose postsovietinėse šalyse?

Manau, kad sovietų valdžios palikimas lemia, jog žmonės ne tokie atviri išorės įtakai, kaip galėtų būti, jei būtų gyvenę laisvame pasaulyje: žmonės juk nekeliavo, nematė skirtingų kultūrų. Todėl kartais jiems vis dar neįprasta susidurti su kita etnine kilme, religija ar gyvenimo būdu.

Žinoma, kad Lietuva socialiai konservatyvi šalis - katalikiška. Airijoje,  pavyzdžiui, abortas yra nelegalus. Aš apskritai nesutikčiau, kad socialinis konservatizmas iš esmės yra blogai. Skirtingų šalių tradicijos yra skirtingos.

Man gerokai daugiau nerimo keltų, pavyzdžiui, šeimos gyvenimo kokybė Lietuvoje. Kalbant apie konservatyvias socialines vertybes, šeimos apsauga yra itin svarbi. Ir jai grėsmę kelia tikrai ne rengiamas gėjų paradas, o labai sudėtinga ekonominė padėtis, faktas, kad tėvai išvyksta dirbti į užsienį, vaikus palikdami seneliams. Šeimos griuvimas, trikdymas yra rimta socialinė problema. Todėl manau, kad žmonėms šis klausimas turėtų būti svarbesnis.

Paminėjote dar vieną socialinę problemą - emigraciją. Sakėte, kad Vyriausybė turėtų imtis veiksmų, jog ją stabdytų. Gal turite kokių pasiūlymų?

Gyvenimas turi tapti patrauklesnis. Žmonės išvyksta iš dalies dėl ekonominių priežasčių, bet iš dalies ir dėl to, kaip su jais elgiamasi darbe. Ar jų viršininkai ir kolegos juos gerbia? Ar laiku sumokamas atlyginimas? Jie taip pat galvoja ir apie viešąsias paslaugas: jei išsilavinimas blogas, sveikatos sistema bloga, jei nuėję pas gydytoją turi mokėti, jei reikia mokėti už vaikų papildomą mokymąsi ar sveikatą, visa tai demoralizuoja.

Ir jeigu žmonės žino, kad viešosios paslaugos Anglijoje ar Airijoje geresnės, tai dar viena priežastis išvykti. Kitas dalykas yra optimizmo jausmas. Devyniasdešimtaisiais žmonės taikėsi su nepaprastai sudėtingomis sąlygomis, nes žinojo, kad padėtis gerės. O dabar, manau, to optimizmo jausmo ar jutimo, kad už viso to yra kažkoks tikslas, trūksta.

Todėl Vyriausybė turi ne tik pagerinti padėtį, bet ir suteikti įspūdį, kad viskas gerės. Tai labai sudėtinga, bet aš pastebiu, kad daugiausiai emigruojama iš Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos, o ne Čekijos ar Estijos. Vadinasi, tai būdinga ne visam postkomunistiniam pasauliui, o tam tikroms šalims. Tos šalys, mano nuomone, turi išsiaiškinti, kodėl žmonės nepasitenkinimą reiškia nusigręždami ir išvažiuodami.