Praėjusią savaitę pasakyta Europos centrinio banko (ECB) vadovo italo Mario Draghi kalba buvo vainikuota tokiais epitetais kaip „įtakingiausia šių metų kalba“. Jos metu buvo pažadėta, kad ECB darys viską, kad išgelbėtų eurą, didingai paskelbta, kad priemonių yra daugiau nei reikia, ir pabrėžta, kad euro zona yra gerokai stipresnė nei finansų rinkų dalyviai mano.

Nors akcijų biržos sužaliavo, euras dolerio atžvilgiu pakilo visu procentu, ir daugumos akyse įsižiebė naivi viltis, kad viskas bus išspręsta elementariu pinigų spausdinimu, faktai lieka faktais, ir jie nepadeda pagrįsti ECB vadovo argumentų. Pirmiausia pažvelkime į euro zonos nedarbą – jis jau peržengė 11 procentų ribą – rekordinis lygmuo nuo euro įvedimo. Antra, nedarbas didėja greičiau euro zonos valstybėse (ES17) nei visoje Europos Sąjungoje (ES27), o tai leidžia daryti preliminarią išvadą, kad politiniai ir finansiniai krizės sprendimo būdai neveikia. Trečia, pinigų spausdinimo mašinos įjungimas, apie kurį kalba ECB prezidentas, nieko nepadės, nes tai jau matėme – Ispanijos skolinimosi palūkanų normai pasiekus 7 procentus praėjusių metų lapkritį per kelis mėnesius buvo išspausdintas daugiau nei trilijonas eurų. Ir kaip bebūtų keista, ši finansinė ECB intervencija tik nupirko pusmetį laiko, nes jau dabar Ispanijos palūkanų norma priartėjo prie ypač rizikinga laikoma 7 procentų riba.

Nebesuvaldoma bedarbystė, paliegę bankai, sustojęs vartojimas ir nevieningi Europos lyderiai yra faktai, kurie toli gražu neatitinka Mario Draghi džiaugsmingos kalbos. Žinoma, dar vienas trilijonas eurų nupirks papildomą pusmetį ir politinę ramybę prieš rinkėjus, tačiau yra labai panašu, kad krizės sprendimų beieškantys politikai neįvertina absoliučiai visur galiojančio priežastinio ryšio dėsnio. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ir kuo stipresnis veiksmas, tuo stipresnis bus atgalinis ryšys. Trilijonas eurų nėra nemokamas, už jį mokės ateinančios kartos. Labai realu, kad tolesnis nesugebėjimas įvertinti krizės rimtumo konceptualiai gali sužlugdyti euro idėją.