Troškulys yra ne viskas, kaip žinome iš senos reklamos. Žinome, ir kas yra "viskas". Įvaizdis. Kartais įvaizdis būna daug geresnis už patį produktą, o šiais laikais net ne kartais, o dažniausiai. Nes ne visada pasiseka numalšinti troškulį. Vietoj paties numalšinimo pasiūlomas jo "įvaizdis", tarsi kokia poligrafiškai tobula pakuotė, kurioje rasime ką tik nori, iš esmės – nieko.

Lietuvoje įvaizdžiai – silpnoji grandis. Pati Lietuva neturi įvaizdžio, nors jos savaiminė vertė, rodos, niekam čia didelių abejonių nekelia. Bet yra kam kelia, va jiems ir reikia įvaizdžio, gražių žodžių ir patrauklios pakuotės. Samdyk čia ką nesamdęs, visi atmuša dantis į šį mistišką kraštą, kurio pagrindiniai įvaizdžio formuotojai taip ir liko Adomas Mickevičius su Oskaru Milašiumi. Lietuva – drąsi šalis, bandė skelbti vieni jos įvaizdžio kalviai. Oi, oi, daugiau apie tai vargu ar ką pasakysi. Tiesa, toks įvaizdis Lietuvai tikrai kažkada tiko. XIV amžiuje. Amžinybės požiūriu gal ir neseniai, bet...

Kaunas išgarsėjo vien užsirašęs savo reklaminiuose skyduose, kad ir jame gyventi galima. Jei žvelgtume į tokią frazę su humoru, tai kodėl gi ne? Savaip šmaikštu, savaip savikritiška. Kituose reklaminiuose skyduose matėme ir Kauno Mulen Ružą, ir Kauno Tadžmahalą. Čia jau tikrai pademonstruotas labai stilingas humoras, pelnytai pastebėtas ir kauniečių, ir visokių komisijų.

Tačiau didžiausias humoras turbūt atsiskleidė dabar, tik šios akcijos rengėjai visai nepretendavo tapti humoristais.

Kasdien miesto viešajame transporte žvaliu balsu skelbiama, kad Kaune jau dega visi žibintai. Po to pakiliai priduriama: didžiuokimės savo miestu. Trys šauktukai. Na, man patinka, gražu. Didžiuokimės miestu, kuriame dega visi žibintai, tokiame tikrai gyventi galima. Gerai, žinoma, kad tie žibintai dega, tačiau ar tai svarbiausias miesto pasiekimas?

Valdančioji koalicija pokšt ir įjungė elektrą, šlovė jai, didžiuokimės. O kodėl turime didžiuotis tuo, kas ir taip turėtų būti savaime suprantama? Jei žibintai yra, jie privalo šviesti. Jei keliuose yra duobių, jos privalo būti užlygintos. Ir t.t. Taip funkcionuoja kiekvienas normalus miestas. Kuo čia dar valdžia pasiūlys didžiuotis, pristatydama tai kaip ypatingą savo nuopelną? Kad visi troleibusai važinėja? Kad veikia visi šviesoforai?

Didžiavausi Kaunu ir tada, kai degė ne visi žibintai, ne jie sudaro šio miesto esmę, ne jie kuria ir miesto įvaizdį, nors prie pastarojo ir prisideda. Apskritai Kauno nereikėtų įsivaizduoti kaip didžiulio įvairių buitinių detalių konglomerato, kur vienoj vietoj paverži, kitoj jau atsileidžia. Vienas sėkmingiausių Kauno mitologijos kūrėjų Julius Kaupas irgi minėjo žibintus, bet, ačiū Dievui, jo laikais pastarieji miesto laimėjimų nesimbolizavo.

Sunku su įvaizdžiais. Dabar jau vienos troškulio dalies numalšinimas pristatomas kaip įvaizdis, kuriuo siūloma didžiuotis. Na, galime džiaugtis, kad nors kažkas mieste funkcionuoja normaliai. Gal ir tai prisideda prie normalios miestiečių savijautos. Tegu šviečia tie žibintai. Ir ne tik prieš savivaldybių rinkimus.