Gyvenu Raudondvario plente. Centralizuota šiluma pas mus atkeliauja iš Petrašiūnų. t. y., trasa apie 15 km. Kad patektų pas mane, ši šiluma per 15 km labai kokybiškai pašildo Kauno teritoriją, o tik paskiau mažytė dalis patenka į mano butą.

Apytiksliai paskaičiavus, už sausio mėnesį reikėjo mokėti po 8 Lt/m2. Tą sumą galima išskaidyti į dvi sudedamąsias dalis:

1. Šiluma, kuri patenką į gyventojų butus įkainuojama apytiksliai 4 Lt/m2.

2. Šiluma, kuri pradingsta 15 km trasoje - 4 Lt/m2.

Nesuprantama, kodėl apie tai visi tyli, o tik sprendžia problemas, kad kiauri blokiniai namai, kad dėl brangaus šildymo kalti į kampą įspausti gyventojai.

Iš aukščiau pateiktos problemėlės galima padaryti kelias išvadas:

1. Kodėl pasirinktas tik dujinis apšildymas, o nieko nedaroma dėl alternatyvaus kuro panaudojimo. Šią žiemą sausio mėnesį šildant 53 kvadratinių metrų neapšiltintą butą malkomis kainavo tik apie 180 Lt, kai tuo tarpu su centralizuotu šildymu kaina išaugo iki 420 Lt.

Be malkų yra ir skystas kuras, biokuras ir kt. Tai kokia prasmė laikyti centralizuotą šildymą, kurio katilinės apšildomos brangiomis dujomis?

2. Kodėl nieko nedaroma priartinant katilines prie gyvenamųjų būstų? Pvz. Kaune Raudondvario plentas ankščiau šilumą gaudavo iš „Inkaro“ katilinės. Šilumos nuostoliai apytikriai 2-3 km atstumu buvo žymiai mažesni nei dabar.

3. Kodėl neizoliuojamos veikiančios šiluminės trasos? Jos pastatytos dar tarybiniais laikais ir jų šiluminė izoliacija tikrai neatitinka jokių reikalavimų. Čia be reikalo pradingsta didžiausia gyventojų pinigų dalis.

4. Optimaliausias šildymo variantas - centralizuotos katilinės atskiriems gyvenamiesiems rajonams.

Būtų labai įdomu išgirsti oficialią nuomonę šiuo klausimu, kodėl neužtikrinama šilumos pirkimas konkurenciniu pagrindu, kodėl be jokių apribojimų negali gyvenamieji namai įsirengti savas katilines, o gyventojai palikti likimo valiai?