Štai kokią žinutę aptikau praėjusiųjų metų pabaigoje: vienas Jungtinių Valstijų miesto muziejus pristatė naują strateginį planą, kurį rengiant dalyvavo daugiau kaip 100 miesto bendruomenių atstovų. Bendruomenių nariai ne tik aptarė muziejaus vaidmenį mieste, bet ir pateikė konkrečius pasiūlymus – sukurti muziejų kaip bendruomenių susitikimo erdvę, stiprinti muziejaus edukacines veiklas, pristatant regiono istoriją ir t. t.

Sausio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidą apskriejo žinia apie Kauno rotušės naujakurius – miesto muziejų, o dar už mėnesio muziejaus tinklalapyje pasirodė tyli žinutė, kad į diskusiją apie rotušės istorinės ekspozicijos perspektyvas kviečiami ekspertai: archeologai, istorikai, architektai ir politikai.

Kodėl sugretinau šiuos du pranešimus? Nes jie įkūnija kaip diena ir naktis skirtingą muziejaus sampratą ir jo vaidmenį mieste bei muziejaus santykį su savo suinteresuotaisiais, t. y. visais tais, kam šis muziejus yra skirtas ir kam jis turėtų tarnauti.

Daugelis dabarties muziejininkų ir tyrėjų sutaria vienu klausimu – miesto muziejus turi iš naujo save atrasti, nuolat įsiklausyti į miesto pokyčius ir poreikius. Sutariama ir dėl to, kad šiuolaikiniams miestams nebereikia dogmatiško muziejaus modelio, jiems reikia atvirų, lanksčių institucijų. Atsisakę pranašumo demonstravimo, naujieji muziejai tampa kūrybiška ir palanki lankytojui vieta, skatinančia bendruomenių susidomėjimą ir pasididžiavimą savo istorija, vietos tapatybės puoselėjimą, saugių bei pasitikėjimą keliančių viešų erdvių sukūrimą, žmonių iš skirtingų kultūrinių ir socialinių kontekstų įtraukimą. Vienu svarbiausių raktažodžių tampa bendruomenių įtraukimas, kuris reiškia ne tik interaktyvias ekspozicijas ar edukacines programas, bet ir galimybę bendruomenėms pačioms kurti savo praeities reprezentacijas, dalyvauti nuolat per(kuriant) muziejų. Daugelis šiuolaikinių miesto muziejų ne tik bendradarbiauja ir konsultuojasi su vietos bendruomenėmis, bet ir įtraukia jas į muziejaus misijos kūrimą, ekspozicijų rengimą ir t. t. (netolimi, bet labai geri pavyzdžiai – Helsinkio, Roterdamo ir kitų miesto muziejai). Taigi šiuolaikinis muziejus tampa svarbia viešąją miesto erdve, inicijuojančia pokyčius, eksperimentus ir diskusijas apie miesto problemas jo praeities, dabarties ir ateities kontekste.

Daugelis progresyvių miesto muziejų ne tik išeina už muziejaus ribų, bet ir suteikia miestiečiams galimybę patiems kurti miesto darbinę atmintį ir miesto istorinio kanono reinterpretacijas. Netolima praeitis, asmeniniai pasakojimai, vadinamosios miesto istorijos tampa bendruomenes jungiančiu ir žmogiškąjį bei kultūrinį kapitalą kuriančiu paveldu. Taip įveikiama ir dar viena šio amžiaus problema – bevietiškumo nuobodulys. Muziejai, aktualizuodami atmintį, stiprina ryšius su vieta ir bendruomenėmis, padeda atrasti miestą ir paskatina žmones tarsi iš naujo pažvelgti į turtingą urbanistinę aplinką.

Davidas Flemingas, Liverpulio nacionalinių muziejų direktorius, sako, kad miesto muziejai turėtų griauti savo sienas ir tapti socialinių pokyčių agentais. Šio ir daugelio kitų muziejininkų manymu, šiandien nepakanka, kad muziejus būtų tik įdomus mieste, pirmiausia jis turi būti aktualus.

O koks turėtų būti Kauno miesto muziejus? Hanzos laikus menančių legendų animavimo parkas? Tarpukario modernizmo paveldo centras ar socialinė ir kultūrinė laboratorija, jungianti šiuolaikinį miestą su praeitimi? Ir vis dėlto įdomiausia būtų sužinoti, ką apie tai mano patys miestiečiai.

Dar XIX a. dauguma vietinių muziejų buvo orientuoti į bendruomenes ir veikė kaip žmonių universitetai. Tačiau šiandien miesto ir istorijos muziejai neretai savo bendruomenių vertinami kaip neatsakingi bei abejingi socialiniams pokyčiams, besirūpinantys tik savo eksponatais ir garbinantys praeitį. Tačiau vis dažniau visuomenė ir patys muziejai kelia klausimą: ar muziejai gali nuveikti daugiau, nei tik pristatyti bei interpretuoti praeitį ir dabartį? Galbūt muziejai gali prisidėti prie socialinių pokyčių inicijavimo ir ateities projektų, kartu su bendruomenėmis kurti tokį miestą, kuriame būtų verta gyventi ir pasilikti?

Galbūt, sakau tik galbūt Lietuvos muziejuose irgi atsirastų vietos ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?