Šiek tiek sumažinęs filmų, festivalis išsiplėtė miesto erdvėse – tai sudarė didesnes pasirinkimo galimybes lankytojams ir galbūt kaip tik todėl Kaune galėjome pamatyti Laurie Anderson, Apichatpongo Weerasethakulo, Aleksandro Sokurovo filmus (jie buvo rodyti "Romuvoje").

Tikėkimės, kad, "Romuvai" tapus tradicine "Kino pavasario" filmų rodymo vieta, tai paskatins ir teigiamas miesto kino centro permainas (kalbu apie technologinius dalykus, modernios kino rodymo įrangos įsigijimą). Juk kino mylėtojų pastangomis prikeltas seniausias kino teatras nusipelno būti kur kas daugiau negu tik viešiesiems ryšiams gerai pritaikomas kultūros paveldo ar nekomercinio kino simbolis.

Keliose miesto vietose pasiskirstę "Kino pavasario" filmai atliepia ne tik festivalio didėjimą, bet ir tam tikrą kultūrinę diferenciaciją. Kažin ar įmanoma išlaikyti idėjinį vientisumą, vienintelę pagrindinę kryptį, kai dvi savaites trunkančioje programoje – per dvidešimt įvairiausių ar gal net priešingų pavadinimų. Kiekvienais metais "Kino pavasaris" stengiasi aprėpti kuo daugiau, būti pirmas, geriausias, didžiausias. Kartu jo veidas darosi tarsi kokios Rytų mitologinės būtybės – kiekvienam stebinčiajam vis kitoks. "Kino pavasaris" šiandien, kaip ir dauguma kitų didžiųjų kino festivalių, virsta keliais ar daugiau vienu metu vykstančiais skirtingų ideologijų ir pakraipų festivaliais.

Ar festivalio veido geriausiai neperteikia publikos išsilavinimas ir skoniai, kino kultūra, vertybės, kurių ugdymą neretai užgožia festivalių tarpusavio rungtyniavimai ir ambicijos? Tarp tikrų (ar tariamų) europietiško kino aktualijų "Kino pavasaris" kasmet pasiūlo išskirtinių meno kūrinių išrankesnei publikai – sinefilams ("Kritikų pasirinkimo" ir "Meistrų" programos) ir eksperimentinio kino mėgėjams ("Aš esu hibridas"). Durys plačiai atviros ir vadinamojo komercinio kino (komedijų ir pažintinės dokumentikos "Kulinariniai filmai") auditorijai. Dar didesnio margumo ir dilemų žiūrovams renkantis filmus įneša konkursinės programos ("Baltijos žvilgsnis", "Nauja Europa – nauji vardai"), lietuviško kino premjeros (kurių Kaune, deja, šiemet beveik nematėme), neminint jau daugybės studentų, trumpametražių filmųSvarbiausius pasaulio kino festivalius (tokius kaip Kanų, Venecijos, Berlyno, Lokarno) garsina jų konkursinių programų dalyviai, čia vyksta didelė dalis svarbiausių kino premjerų. Mažesnių kino festivalių konkursinių programų filmai, turintys suteikti jiems išskirtinumo, dažnai nublanksta šalia rodomų ir žiūrovų laukiamų minėtų garsių festivalių dalyvių ir nugalėtojų, tų svarbiausių per metus sukurtų filmų. Ar taip yra dėl ryškesnio kino festivalių savitumo, išskirtinumo, drąsių idėjų stokos, ar tokių savybių stokoja didelė dalis pačių kino kūrinių?

"Kinas nėra tik pramoga, yra žmonių, kuriems galbūt reikės šio filmo – mes negalime išjungti šviesos gatvėje vien todėl, kad keliu eina tik vienas asmuo", – sako vieno originaliausio "Kino pavasario" filmo "Kaili bliuzas" režisierius Gan Bi (Lokarno kino festivalio geriausio jaunojo režisieriaus apdovanojimas). Jo poetiško filmo su techniškai sudėtingu, vieno 41 min. ilgio planu Kaune susirinko pažiūrėti visai nedaug žiūrovų. Šis novatoriškas darbas tikriausiai niekaip nepriskiriamas prie komerciškai sėkmingo kino, jo nesiims rodyti nė vienas kino platintojas Lietuvoje (nors pasaulinė praktika rodo, kad filmo lankomumas priklauso ir nuo to, kiek ilgai jis rodomas). Be abejonės, tai žinodamas, retas kuris jaunas Rytų Europos režisierius pasiryš kurti panašų filmą. Kino festivaliai – vienintelė, nors ir reta galimybė uždegti šviesą drąsiems, originaliems filmams, bet dauguma renginių jau nebelaiko šios misijos savo pagrindiniu tikslu, o stengiasi išlaviruoti tarp geriausio kino meno ir komercinę sėkmę garantuosiančių filmų.

Geri filmai nesibaigia iškart po seanso, jie tęsiasi, didėja, mutuoja anapus ekrano. Diskutavimas, susitikimai su jų kūrėjais (kurie šiemet nemažai svečiavosi ir Kaune), rašymas, skaitymas apie juos – būdai, kuriais filmai pratęsia savo gyvavimą. Vis dėlto svarbiausia diskusija užsimezga tarp filmo ir žiūrovų. Iš kai kurių šiemet "Kino pavasario" rodytų darbų mes, žiūrovai, patyrėme, kad kinas gali būti ne tik pramoga, bet ir vieta ar įvykis, kur laikas pavirsta erdve, būdas sapnuoti atmerktomis akimis, futuristinė, utopinė technika, paverčianti  pačių pasirinktomis būtybėmis. Kaip ir žmonių laikui nepavaldi meno vertybė, pergyvenanti savo kūrėjus ir žiūrovus.